Antradienį Marijampolės J. Basanavičiaus aikštėje pristatyta Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus parengta paroda „Mūsų, nei gimusių, nei mirusių, niekas neskaičiavo“.
Parodos pristatymo diena pasirinkta neatsitiktinai – 1953 m. rugsėjo 12 dieną įvykdytas paskutinis trėmimas iš Lietuvos.
Renginys atidarytas Viktorijos Kajokaitės – Klajoklės muzikine dalimi bei paprastais, bet svarbiais žodžiais, kad „Tauta pamiršusi savo praeitį, yra tauta be ateities“.
Sovietų vykdyti trėmimai – vienas skaudžiausių Lietuvos istorijos etapų – tai naikinimo ir teroro etapas.
Represijos buvo sisteminga sovietų politikos dalis, kuriais siekta pašalinti ištisus gyventojų sluoksnius, įbauginti visuomenę ir sukelti jos paklusnumą.
Nuo 1941 iki 1953 metų gimtinę priversti palikti buvo apie 300 tūkst. lietuvių, iš kurių apie 50000 į mylimą Tėvynę nesugrįžo – mirė įkalinus, sušaudžius, dėl ligų ar skurdo.
Visgi, Sibiro platybėse lietuviai niekada neprarado vilties, sunkiai dirbo, tikėdamiesi vieną dieną sugrįžtį į namus. Verta pabrėžti, kad kas dešimtas ištremtasis buvo nepilnametis vaikas.
Pristatyta paroda būtent ir akcentuoja vaikus – šis pasirinkimas padarytas neatsitiktinai – Marijampolė šiais metais yra Lietuvos jaunimo sostinė.
Simbolines gėlių puokštes tremtiniams atminti garbingai padėjo Rygiškių Jono gimnazijos moksleiviai bei Didžiojo kunigaikščio Vytenio bataliono kariai.
Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus direktorė Rima Striaušienė pasidžiaugė, kad net ir praėjus tiek daug metų, vis dar turime gyvai liudijančius tuos baisius metus.
Savo kalboje Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda pridėjo, kad puiku, jog paroda vyksta atviroje vietoje, nes žmonės neretai vengia ar pritingi aplankyti muziejus. Meras pastebi, kad kartais trūksta emocijos ir kančios atvaizdavimo, nes tai tik padės nepamiršti baisius, bet reikšmingus įvykius, politinių kalinių ir tremtinių atminimą.
Meras mano, kad užmaršties priežastis paprasta – iš gero ir ramaus gyvenimo slopsta vidinė kovotojų dvasia, todėl tokia paroda padės prisiminti kuo turime būti.
Renginio metu ne kartą paminėta politinių kalinių ir tremtinių stiprybė tiek tuomet, tiek šiuo metu. Nors pastarųjų gretos retėja, jie niekada neapleidžia istorijos, nesiskundžia, net jei trūksta pagalbos.
Parodos metu savo prisiminimais dalinosi ir buvę tremtiniai – pirmiausiai savo žodį tarė buvusi „Sodžiaus“ muziejaus direktorė Leonarda Miknevičiūtė Jozonienė.
1949 metais į Sibirą ištremta moteris akcentavo, kad laikotarpis buvo vargingas ir sunkus, o į Lietuvą sugrįžti pavyko tik po 19 metų – 1968 metais.
95 metų tremtinė šiuo metu gyvena Klaipėdoje, o bene dešimtmetį Marijampolėje nesilankiusi moteris, pasidžiaugė, kaip stipriai pasikeitusi Suvalkijos sostinė.
1947 metais iš gimtinės ištremtas Jonas Gustaitis pasidalino prisiminimais, kaip būdavo ieškoma galimybių ištrūkti iš tremties, o buvusios tremtinės Vidutės Miknevičiūtės Burneikienės sūnus Raimundas Burneika prisiminė, jog jo šeimoje tremties tema buvo dažnai minima. Vyras, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejui yra atidavęs šeimai brangius daiktus iš tremties, tarp kurių ir muziejuje eksponuojamas išskirtinis eksponatas – rožinis pagamintas iš duonos.
Pirmoji parodos dalis baigta Viktorijos Kajokaitės – Klajoklės patriotiniais kūriniais.
Antroji minėjimo dalis persikėlė į Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejų, kuriame pristatyta kita paroda – „Po svetimu dangum: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose ir tremtyje 1940–1958 m.“.
Jono Basanavičiaus aikštėje susipažinti su paroda „Mūsų, nei gimusių, nei mirusių, niekas neskaičiavo“ gali visi norintys, o ji parengta iš Kauno IX forto, Okupacijų ir laisvės kovų, Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejų, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rinkinių, Lietuvos centrinio valstybės, Lietuvos Ypatingojo, Algirdo Markūno ir Jono Gustaičio šeimos archyvų.
