Serijinių žudikų veiksmai ir naujienos apie jų padarytus nusikaltimus sukelia šiurpą bei susidomėjimą visame pasaulyje. Jų teismus seka gausus būrys žurnalistų. Apie juos rašomos knygos, kuriami siaubo filmai, dokumentika. Deja, vos ne kasmet mus pasiekia žinios iš pasaulio apie naujai atsiradusius serijinius žudikus. Tačiau ar žinojote, kad pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos masinis žudikas augo ir savo siautėjimą pradėjo būtent Sūduvos krašte?
Pagal apibrėžimą, serijiniu žudiku yra vadinamas asmuo, kuris per gana trumpą laiko tarpą tyčia nužudo tris ar daugiau žmonių, paprastai siekdamas psichologinio, dažnai seksualinio, pasitenkinimo. Psichologinis pasitenkinimas yra įprastas serijinių žmogžudysčių motyvas. Tačiau pasitaiko ir išimčių. Labai dažnai nutinka taip, jog žudyti pradeda su psichologinėmis bėdomis susiduriantys, ar įgimtas protines negalias turintys žmonės. Pagal psichologinę charakteristiką, per visą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį tik du asmenis galėtume priskirti prie serijinių žudikų. Vienas iš jų – Antanas Varnelis.
Skirtingai nei daug kas mano, Antano Varnelio gimtinė nėra Sūduva. Jis gimė 1971 m. Telšių rajone, Dadotkų kaime, daugiavaikėje šeimoje. Turėjo tris brolius ir tris seseris. Tačiau dar kūdikystėje pateko į Jurbarko rajone įsikūrusius Viešvilės vaikų namus, kuriuose ir užaugo. Iš pradžių jis pradėjo mokytis Nevarėnų vidurinėje mokykloje. Tiesa, tikinama, kad buvo labai uždaras, dažnai bėgdavo iš bendrabučio, dažnai vagiliaudavo. 11-os berniukas vėl grąžintas į Viešvilės vaikų namus. Čia jau ne tik vogė, bet ir smurtavo prieš silpnesnius už save. Dėl to buvo perkeltas į Gelgaudiškio specialiąją internatinę mokyklą. Mokėsi labai silpnai.
Vos kelioms minutėms paliktas be priežiūros, galėjo padaryti kokį nors smulkų nusikaltimą. Daug rūkė, nevengė išgerti. Dažnai bėgdavo iš mokyklos, valkataudavo, vagiliaudavo. „Didžiausias jo talentas – įtikinamai meluoti, reikalui esant suvaidinti nuoširdų vaikiną, ligonį, ar visų skriaudžiamą žmogų“, – taip apie jį rašė Vytautas Žutautas, seniau A. Varnelio istoriją nagrinėjęs kriminaliniame leidinyje „Akistata“.
Sulaukęs 16 metų dėl polinkio vogti jis buvo du kartus tiriamas Kauno rajono Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje. Ten medikai nustatė įgimtą silpnaprotystę ir lengvą protinį atsilikimą, tačiau jis buvo pripažintas pakaltinamu ir už vagystes nuteistas net du kartus.
Pirmoji auka – Šakių rajone gyvenęs senolis
Pirmoji Antano Varnelio auka tapo vienišas septyniasdešimtmetis senukas, gyvenęs pamiškėje, Šakių rajone, 1992 metų vasarą. A. Varnelis auką užmušė buku daiktu smūgiuodamas į galvą, o namus apiplėšė. Tam, kad niekas neatsektų įvykio aplinkybių, namą dar ir padegė. Tačiau ekspertai greitai nustatė, kad padegimas buvo tyčinis. O ir kirstinės žaizdos aiškiai matėsi aukos veide, smilkinyje. Vėliau sugautas žudikas teisinsis, jog šį seną vyrą jis užmušė netyčia, pagautas pykčio, nes senolis neleido jam „pas jį pagyventi“.
Visgi, kaip parodė tolimesni žudiko veiksmai, sąžinė dėl pirmosios žmogžudystės jo nė kiek negraužė. Norėdamas išvengti sulaikymo (ir dėl įpročio valkatauti) žudikas keliaudavo miškais, laukais, taip aplenkdamas didelius miestus. Nakvodavo atsitiktinėse daržinėse (taip, manoma, vėliau ir įsitikindavo, kad aukos gyvena vienos), negyvenamose sodybose. Taip likimas lėmė, jog žudikas atsidūrė savo gimtajame Telšių rajone. Čia, prabėgus trim savaitėms po pirmosios žmogžudystės, 1992-ųjų rugpjūčio 18-ąją, nužudė dar vieną senolį.
Tuos laikus tyrinėjęs žurnalistas portalui „Delfi“ 2018 m. straipsnyje teigė, kad, nors šių mirčių tada niekas nesiejo, tuomet jau imta kalbėti apie įtariamąjį antruoju nusikaltimu. „Pradėta ieškoti maždaug 30-ies vyriškio, vidutinio kūno sudėjimo, šviesaus gymio, plaukų, sušukuotų į šoną, mėlynų akių, kalbančio tai žemaičių, tai aukštaičių tarme“. Svarbiausia išsiaiškinta, kad įtariamasis asmuo turi tatuiruočių ir save pristatydavo Antano vardu.
Po kurio laiko žudikas, galiausiai, grįžo atgal į Jurbarko rajoną. Nieko neįtardami, ir, būdami geros valios, jį pas save priglaudė pažįstami. Čia jis porą mėnesių gyveno ramiai. Netgi padėdavo su ūkio darbais, eidavo į pasimatymus su merginomis. Visgi, ramus laikotarpis greitai baigėsi. Po dviejų su puse mėnesio – spalio 31 d. – labai panašiomis aplinkybėmis, kaip ir pirmaisiais kartais, buvo sunkiai sužalotas senolis Jurbarko rajone, Šimkaičių kaime. Jam kirviu sukapota galva. Taip ir neatgavęs sąmonės, 86 metų vyras po savaitės mirė Kauno klinikų reanimacijos skyriuje.
Serijinio žudiko sąskaitoje – 6 žmogžudystės
Pirmojo atkurtos Lietuvos serijinio žudiko siautėjimas truko 6 mėnesius – nuo liepos iki gruodžio. Jo aukomis tapo Šakių, Jurbarko, Kelmės, Šiaulių ir Raseinių rajonų gyventojai. A. Varnelis keliaudamas pėsčiomis iš viso nužudė 6 ir sunkiai sužalojo 3 vienkiemiuose gyvenusius senyvo amžiaus žmones bei juos apiplėšė. Tiesa, dar paauglystėje recidyvistas buvo teistas ir už bandymą išprievartauti 13-metę mergaitę.
Gruodžio mėnesį jis buvo sulaikytas Kauno rajone, Muniškių kaime. Kartu su juo gruodžio 21 d. girtavusiems vyrams įsiminė vaikino tatuiruotės. Pagal jas vietiniai gyventojai atpažino spaudoje liūdnai pagarsėti jau spėjusį ieškomą žudiką ir patys jį sulaikė.
1994 m. A.Varneliui buvo paskirta mirties bausmė. Tiesa, šios bausmės jis galėjo išvengti. Dėl jo protinių negalių buvo svarstoma, ar šis asmuo galėjo suvokti savo veiksmus ir yra pakaltinamas. Jo advokato prašymu, teismas pateikė A. Varneliui skirti pakartotinę, detalesnę teismo psichiatrinę ekspertizę. Be to, pirmasis serijinis žudikas kreipėsi į tuometinį Lietuvos prezidentą Algirdą Brazauską dėl malonės. Tačiau 23-ejų metų žudikui ji nebuvo skirta.
Antanas Varnelis buvo sušaudytas rugsėjo 28 dieną Vilniaus kalėjime–izoliatoriuje. Per visą Lietuvos atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, jis buvo penktasis iš septynių asmenų, kuriems buvo skirta mirties bausmė. Praeitą savaitę suėjo dvidešimt aštuoneri metai nuo pirmojo Lietuvos serijinio žudiko mirties.
Giedrius Iškauskas
