Aštuoniolikto amžiaus pradžioje siautėjo didžiuoju vadintas maras. Į Lietuvą jis atslinko 1710 metais. Išplito po visą šalį. Ištisi kaimai ir miesteliai virto tyrais ir dykynėmis. Žmonės sirgo ir mirė. Likę gyvieji eidavo per lavonais nusėtus kaimus ir ieškodavo išgyvenusių.
Panašūs apokaliptiniai epizodai neaplenkė ir Prienų krašto. Garsus istorikas, zanavykas Jonas Totoraitis trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje rašė:
„Spartus kaimų dygimas buvo sustabdytas 1710 m. prasidėjusio maro. Liga truko kelis metus. Tasai maras dar yra likęs žmonių atmintyje ir pasakose.
Prienų parapijos metrikose 1710 m. gegužės mėnesį yra įrašyti du žodžiai – pestis grassat (maras šėlsta).
Kaip labai tas maras šėlo matyti iš tų pačių metrikų. 1707 m. Prienų parapijoje gimė 290 kūdikių. Tas skaičius po to dvejus metus vis mažėjo. Mažėjimui turėjo įtakos Lietuvą ir Lenkiją užpuolęs švedas Karolis XII. 1710 m. gimusių kūdikių skaičius nukrito iki 88 vaikučių. 1711 metais gimė tik 47 kūdikiai. 1712 m. – 44. Vėliau kūdikių gimimas po truputį pradeda augti.“
Anot kraštotyrininko B. Kviklio, 1710 m. Prienų apylinkėse siautėjęs maras sustabdė gyventojų prieauglį ir naujų kaimų kūrimąsi. Ši baisi nelaimė iki šių dienų yra išlikusi žmonių pasakojimuose.
Iki dvidešimtojo amžiaus pradžios netoli Kleboniškio kaimo buvo išlikę kryžiai. Tais kryžiais 1710-1711 m. prieniškiai gynėsi nuo atslenkančio maro.
Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje visa Sūduva atiteko Prūsijai. Prienai virto visos apskrities miestu. Čia įsikūrė teismas ir kariuomenės įgula. Mieste jau veikė garsusis popieriaus fabrikas. Devynioliktame amžiuje alų gamino legendinis bravoras. Pradėjo kurtis įvairios mažos įmonės.
1868 m. Goldbergo įsteigtas alaus bravoras išgarsino miestą. Prienai, kaip alaus gamybos vieta, buvo pasirinkta ne atsitiktinai. Alaus kokybė didele dalimi priklauso nuo vandens vartojamo jo gamybai. Prienuose kaip tik buvo aptiktas natūralus gero vandens šaltinis. Iš jo vanduo buvo imamas bravoro reikalams.
Po truputį įmonė buvo gerinama ir modernizuojama. Kilo nauji pastatai. Prieš pirmąjį pasaulinį karą Goldbergo verslo grupės kapitalas siekė 400.000 tūkst. aukso rublių. Per metus Prienuose buvo pagaminama keli šimtai tūkst. kibirų alaus. Skystimėlis buvo pardavinėjamas po visas Kauno, Suvalkų ir Vilniaus gubernijas.
Pirmojo karo metu rusai iš fabriko išvežė viską, ką tik galėjo. Sugadino įrengimus, susprogdino sudėtingus įtaisymus.
1920 m. iš Goldbergo įpėdinių fabriką į savo rankas perėmė Šakovai. Greitai fabrikas buvo iš pagrindų suremontuotas. Tuo metu fabrikėlis turėjo dvi garo mašinas, savo elektros stotį, dvylikos metrų aukščio mūrinę ledainę, elevatorius.
Tai buvo vienas geriausių bravorų visoje Lietuvoje, gaminęs itin aukštos kokybės alų.“
