Anot senosios spaudos, „Karo metai, 1917-ieji, Lietuvai buvo vieni sunkiausių. (Pirmojo) pasaulinio karo pradžioje žmonės dar turėjo pasislėpę maisto, todėl didelio bado nejautė. Bet jau po poros metų nepriteklius pasiekė Suvalkiją, ypač Marijampolę.
Tų metų pavasarį per Suvalkijos kaimus traukė ištisos eilės „maišelninkų“. Jais buvo vadinama Vilniaus krašto „biednuomenė“. Žmonės eidavo su maišais ant pečių grūdams įsiberti. Ieškodavo maisto produktų.
Tiek rytų, tie vakarų fronte ėjo kovos. Tad vokiečiai užimtuose kraštuose kariuomenės nelaikė. Marijampolėje, Vilkaviškyje, Naumiestyje buvo tik po kelis žandarus.
Artinantis Sekminėms kaimo gyventojai pasėjo javus, todėl miesteliuose prasidėjo varžytuvės dėl duonos kepalo. Tuo laiku Marijampolėje buvo penkios kepyklos.
Tris dienas prieš Sekmines vokiečių valdžia pranešė marijampoliečiams, kad švenčių proga duona bus parduodama tik iki penktadienio. Žmogui bus skirta ne daugiau keturi šimtai gramų. Tačiau tai buvo ne duona, o avižinių miltų tešla.
Paaiškėjo, kad vokiečių žandarai surinktus iš kepyklų miltus išsiuntė į Vokietiją. O Marijampolės kepyklas aprūpino avižiniais miltais.
Marijampoliečiai į tuos miltus pridėjo kiek bulvių, ir iškepė Sekminėms duoną.
Tų metų pavasarį priešais Rygiškių Jono gimnaziją buvo įrengta rusų belaisvių stovykla Bialoblockio namuose. Čia šimtai – badavo. Daug sutinusių rusų išveždavo į ligoninę. Kitus veždavo tiesiai į kapus.
Daugybė marijampoliečių tais metais vadavosi badu. Daugelį jų rasdavo mirusius savo namuose.
Buvo tikrai baisūs (pirmojo) pasaulinio karo laikai Suvalkijoje.“
1935 m., Marijampolė.
