Į pasienį su senąja Vokietija 1934 m. atvyko žurnalistų komanda.
Kelionę pradėjo nuo Virbalio. Už Virbalio netrukus ir Kybartai. Iš čia anksčiau atsiverdavo visi keliai į tuometinę vakarų Europą: Berlyną, Amsterdamą, Paryžių. Iki antrojo pasaulinio karo Kybartuose stovėjo puošniausias Lietuvoje peronas.
Pasak senojo 1934 m. plunksnakočio užfiksuotų prisiminimų,
„Atvykau į Suvalkiją. Į lietuvių-vokiečių pasienį – Virbalį. Čia jau kitoks derlius, kitokie rugiai. Trobesiai dengti gontais, raudonomis čerpėmis ar skarda. Beveik kiekviename name – radijo aparatas. Visų veidai jau šviesesni, ir nuotaika geresnė.
Suvalkijos ūkininkai kur kas geriau suvokia pasaulinius įvykius, žino ūkio produktų ir reikmenų kainas. Labiau suvalkiečiai vertina pinigą. Taip pat turtingiau ir gyvena nei likusi Lietuvos dalis.
Pakeliui į Kybartus susipažinau su vienu senuku – netoli sienos su vokiečiais gyvenančiu ūkininku. Nustebino didelė, sunki jo pypkė. Senolis porino, kad tabaką pats užsiaugina. Paaiškino, kad perkant rūkalus parduotuvėje išleistų per mėnesį šimtą litų. Anot senojo Suvalkijos ūkininko, pypkę pirko Vokietijoje.
Kybartuose žmonės pasakojo, kad iš Lietuvos į Vokietiją gabenamas tabakas, sviestas, rugiai, kiaušiniai, arkliai, žąsys. Reikalai suprastėjo, kai Adolfas Hitleris įsitvirtino valdžioje. Daug ką uždraudė. Dabar (1934 m.) beliko tik kontrabanda.
Netrukus už Kybartų vingiuoja mažytis negilus upelis. Tai lietuvių-vokiečių siena. Ši vieta istoriška. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje per čia ėjo tūkstančiai rusų, vokiečių karių. Čia dundėjo armotos, vaitojo sužeistieji. Iš anų laikų užsiliko tik karių kapai. Bet ir jie jau praktiškai lygūs su žeme. Nei motinų, nei vaikų nelankomi.
Suvalkijoje ūkininkai savo ūkių ir sodybų nesmulkina. Tėvas ūkį užrašo vienam šeimos nariui. O tas visas dalis turi išmokėti pinigais. Dėl tų dalių mokėjimo dažnas turi daug bylų ir šeimyninių nesantaikų. Bet dėl to, kad suvalkiečiai nedalina ūkio, jie yra turtingesni ir į mokslus greičiau išeina.“
1934 m.
