Praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje tarpukario žurnalistas lankėsi žolininko iš Šakių namuose.
Anot senosios plunksnos, „Vladislovo IV Vazos laikais Šakiai jau turėjo miestiškas Magdeburgo teises. Šiame mieste kelis metus gyveno Vincas Kudirka. Čia gyveno ir tvirtas lietuvis Jonas Staugaitis. Šakiuose gimė, rašė ir ilsisi poetas Edmundas Steponaitis. Šakiai buvo artima ir miela vieta ir Pranui Vaičaičiui.
Šakių apylinkės mena 1863 m. lenkų ir lietuvių sukilimą. Jį organizavo aplinkiniai dvarininkai. Sukilimo metu Šakiuose gyveno vaistininkas lenkas. Jis sukilėliams gamindavo paraką. Vėliau Muravjovo įsakymu rusai lenką suėmė. Augustavo laukuose vargšą sušaudė. O kapą savo arkliais užtrypė kazokai.
Lenkų ir lietuvių sukilimui baigiantis į Šakius atvyko pats Muravjovas. Jo vizito metu ištremta į rytus daug sukilėlių. Su vienu tokiu ištremtojo sūnumis man teko susipažinti.
Povilas Gaižauskas anksčiau gyveno Kaune – turėjo krautuvėlę. Bankrutavo. Ilgai trankėsi po Lietuvą. Dabar jis gyvena kiek atokiau nuo Šakių ir turi nedidelį ūkį.
Pasak Povilo, jis jau beveik penkiolika verslų pakeitė. Jo turima maisto krautuvė didelio pelno neduoda. Jeigu neduoda klientams į kreditą, praranda pirkėją. Jeigu kreditą duoda, – dar blogiau. Dažnas pinigų už paimtą maistą iš krautuvės negrąžina.
Namų šeimininkas nusivedė mane, žurnalistą į kiemą ir parodė ką tik pastatytą trobesį. Čia surinkta ir džiovinama šimtas su viršum visokių žolių, šaknų, žiedų. Viskas surinkta iš lietuviškų laukų.
Štai pavyzdžiui ajeras, – porina Gaižauskas, – medicinoje vartojami tik šio augalo šakniastiebiai. Jie plaunami švariame vandenyje ir džiovinami tamsyje, vėjuotoje vietoje. Vaistinėse iš jo daromi lašai. Be to, iš ajero gaminamas net spiritas ir aliejus. Šis augalas vartojamas miltelių, lašų ir arbatos pavidalu. Tinka virškinimui gerinti. Dantų milteliams. Naudojamas kaip parfumerija miltelių pavidalu.
Povilo namų viduje net akys raibsta. Lentynos, lentynėlės. Krepšiai ir krepšeliai. Palubėje prikabinėta naminio tabako. Stiebai, žolelės ir šaknys, – kur tik akys užmato.
Anot Gaižausko, jis tariasi, skaito knygas, studijuoja, konsultuojasi su savo draugu vaistininku. Idėja rinkti ir pardavinėti žoleles jam kilo gyvenant Kaune. Ten jis sužinojo, kad Lietuva kasmet iš užsienio perka daugybę žolių. Kam leisti pinigus į užsienį, kada tėvynės laukuose žolių ir šaknų pilna.
Nuostolio nei viena žolelė neduoda, – porina Gaižauskas, – tačiau reikia daug darbo įdėti. Pelningiausiai reikalai sukasi iš Peletrūno. Iš jo gaminamas valerijonas. Taip pat vertinamos ramunėlės, metylės, pakalnutės, miegalė, kmynai, krapai.“
1934 m.
