„Seksas – vis dar labai jautri, trapi gyvenimo sritis. Žmonėms sunku komunikuoti apie savo seksualinius norus dėl baimės būti atstumtam“, – sako klinikinė psichoseksologė Roberta Pečiūraitė.
Spalio 8–27 d. vyksiančio dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programoje galima bus išvysti filmą „Eros“ (rež. Rachel Daisy Ellis). Intymūs kadrai, nufilmuoti meilės motelio Brazilijoje lankytojų, reflektuoja socialines normas, nuostatas ir provokuoja mąstyti apie žmogaus seksualumo prigimtį. Apie tai, kokia erotinių fantazijų funkcija, apie įtampą tarp seksualinių poreikių ir kaltės jausmo Robertą Pečiūraitę kalbina Monika Augustaitytė.
Pati esate klinikinė psichoseksologė. Kai pasirinkote šį profesinį kelią, ar savyje pastebėjote su seksu susijusių ribojančių įsitikinimų, tabu, stereotipų? Ar visgi jau buvote nuo to laisva dar iki studijų Italijoje?
Taip, susidūriau nuo pat pirmų momentų, kada rinkausi studijas. Kai pasakojau mamai, ką išsirinkau studijuoti, pradėjau raudonuoti. Nesupratau, kodėl tai vyksta. Čia buvo toks pirmas pastebėjimas, kad šitie dalykai mano viduje yra. Paskaitose dėstytoja be jokio drovumo kalbėjo apie seksualinį gyvenimą, lytinius organus, seksualinę orientaciją. Man būdavo nepatogu klausytis, nors maniau, kad studijuoti atvykau tokia drąsi, viskam pasiruošusi. Manau, kad to nejaukumo yra išlikę.
Seksas nėra tik erotinių aistrų pildymas. Ar galima būtų teigti, kad jis mums reikalingas kaip būdas siekti artumo, meilės?
Tai tikrai nėra vien erotinių aistrų pildymas ar vien mechanika. Kažkur skaičiau tokią frazę, kad reikia sudėti labai daug emocijų, kad padarytum seksą be emocijų. Net jeigu intymumas būna vienkartinis, neįpareigojantis, nebūtinai reiškia, kad jis – be emocijų, norų, troškimų. Tai nebūtinai ir meilės poreikis. Bet ryšio, komunikacijos – taip. Seksas tai yra bendravimo būdas, kuriame aš noriu kažką pasakyti, prašau, kad man kažką pasakytų, tikiuosi kad man kažką duos, noriu kurti, dalintis. Seksologų klasikinis tyrimas yra išskyręs virš 200 dalykų, dėl kurių žmonės mylisi. Sekso norime ne visada dėl meilės ar ryšio, bet dažnai dėl meilės ar ryšio.
Kiekvienas žmogus nori jausti malonumą, bet visuomenė tai riboja, apibrėžia, sąlygoja. Aistros ir meilės išraiškos būdų yra daugybė. Kiek svarbu žmogui leisti sau seksualiai reikštis būtent taip, kaip jam norisi?
Santykiuose ne visada pavyksta atliepti poreikius reikiamu būdu, kartais kyla nesutarimų. Bet kas tikrai prastina seksualinę sveikatą, tai iš išorės primesti lūkesčiai apie tai, kaip intymus gyvenimas turėtų atrodyti. Jie paprastai kyla iš to, ką apie intymumą girdėjome augdami, ką matėme iš socialinės medijos, pornografijos, filmų. Tą lūkestį mes paprastai priimame labai rimtai. Jei lūkesčio atitikti nepavyksta, būna didelis nusivylimas santykiais arba savimi, ateina mintys, kad su manimi kažkas negerai, aš nenormalus, defektuotas. Tokios mintys labai smarkiai kenkia ir darbe su tuo aš susiduriu dažnai. Tada užkertamas kelias atpažinti, kas man iš tikrųjų patinka. Kartais iki minčių apie tai, kokie yra mano troškimai, kokie mano norai net neprieinama. Jiems nėra vietos, nes yra aiškios nuostatos, kad turi būti taip ar kitaip. Siūlyčiau pasidaryti vietos savo norų ir fantazijų atpažinimui, tada komunikuoti partneriui ir ieškoti būdų, kurie jums abiems priimtini.
Kokia yra seksualinių fantazijų funkcija?
Yra psichoanalitinių teorijų apie tam tikrų poreikių tenkinimą, kurie nebuvo patenkinti vaikystėje, traumų perdirbimą. Šitoms teorijoms nėra daug įrodymų, bet kas yra aišku tai, kad fantazijų turinio valios pastangomis pakeisti negalime. Dažniausiai pasikartojančios, universalios fantazijos – seksas trise arba su kitu partneriu. Yra tyrimų, kurie rodo, kad masturbacijos metu žmonės naudoja ypač keistas fantazijas, jų turinys būna trikdantis. Labai didelė dalis iš mūsų turi keistų fantazijų, apie kurias papasakoti būtų nejauku. Vienose šalyse tyrimai rodo, kad jas patiria 90 procentų žmonių, kitur – kad 80 procentų. Tai gali būti seksas su savo giminaičiu, kokiu nors objektu, prievartos fantazijos ir t. t. Tol, kol realybėje nėra peržengti įstatymai ar fantazijos nėra įgyvendinamos be kitos žmogaus sutikimo, jos nėra žalingos. Čia svarbu paminėti, kad galime turėti įvairių troškimų, bet tai nereiškia, kad mes juos visus pildysime. Kartais įgyvendinus juos būna visai ne tas jausmas. Dažnai fantazijos malonios yra tik mūsų vaizduotėje.
Ar gali būti, kad seksualinės fantazijos praneša apie pamatinius mūsų poreikius, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį? Kokias žinutes per fantazijas mums perduoda psichika?
Taip, aišku, kad gali. Ypač trikdančios, dažnai pasikartojančios fantazijos. Stipriai ribojamos fantazijos vėl ir vėl sugrįžta. Kai žmogus atsiveria, gali apie tai pasikalbėti, fantazijos susilpnėja, kartais net visai pradingsta. Gali reikštis noras, kad manimi visiškai pasirūpintų, noras atiduoti kontrolę, būti kito žmogaus rankose arba kaip tik – pajusti galią, kurios visiškai neturiu savo gyvenime. Tai būtų pagrindiniai poreikiai. Gali pasireikšti iš šeimos ar ankstyvų patirčių atėję vaikiški nepatenkinti poreikiai. Seksas – tai vieta tyrinėjimui, sumažintas pasaulio vaizdas. Aš nemanyčiau, kad būtų sveika atsisakyti kylančių poreikių patirti, pavyzdžiui, galią ar nuolankumą, ypač jei jie kelia didelį malonumą, pasitenkinimą.
Vienas dokumentinio filmo „Eros“ herojus sako: „Kristaus tikslas buvo išvaduoti mus iš kaltės, kad gyventume oriai, bet krikščionybė kaltę mums primeta“. Tarp žmogaus prigimtinio poreikio mylėtis ir kultūriškai primetamų socialinių normų ar religinių nuostatų egzistuoja konfliktas. Žmogus tarsi neturi pilnos teisės į savo paties kūną. Ar jūsų klientai patiria šiuos vidinius konfliktus?
Taip, labai dažnai. Kartais tai susiję su religija, kartais su girdėtomis žinutėmis iš tėvų. Pavyzdžiui, kad yra standartai, kaip moteris turi elgtis: jei elgsies vienokiu ar kitokiu būdu, būsi pasileidusi, kekšė ar pan. Labai sunku turėti tenkinantį seksualinį gyvenimą, jei norint tam tikrų dalykų yra jausmas, jog būsiu nešvari, purvina, negaliu to daryti. Tai apriboja vidinę laisvę patirti malonumą. Iš vyrų dažnai girdima kaltė, kad jie negali arba nenori užsiimti seksu. Jie girdi žinutes, kad pilnavertis vyras turi norėti ir galėti mylėtis visada, kad jo penis ar erekcija apibrėžia vyriškumą. Paprastai viena iš terapinių užduočių esant kaltei ar vidiniam konfliktui, būna gebėti sutalpinti skirtingus, prieštaringus jausmus ir surasti, kaip aš galiu būti su tais jausmais vienu metu.
Tyrimai rodo, kad labiausiai savo seksualiniu gyvenimu džiaugiasi žmonės, sulaukę keturiasdešimties, penkiasdešimties ir daugiau metų. Kaip jūs tą aiškintumėte?
Čia gali būti susiję su savo kūno pažinimu, tarpusavio atvirumu ilgalaikiuose santykiuose. Gal tada seksui nekeliami nerealistiški lūkesčiai, žmonės vienas kitą geriau pažįsta ir seksas būna sutelktas ne tik į rezultatą, o į pasimėgavimą.
Dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ vyks spalio 8–27 dienomis Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino teatruose ir namų kino ekranuose. Jo metu – spalio 15 d. Vilniuje ir spalio 17 d. Kaune – po filmo „Eros“ seansų žiūrovai kviečiami į susitikimą su režisiere Rachel Daisy Ellis ir seksologe Roberta Pečiūraite.
Apie „Nepatogų kiną“
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vieni pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, ES programa „Kūrybiška Europa MEDIA“, Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo programa „LT AID“.
