Pasak 1925 m. šaltinių, „Dainava yra žemė turtinga ne dideliais ūkiais, bet daina ir smilčių mariomis. Kitaip šis kraštas dar vadinamas Dzūkija.
Čia visai negausu žaliuojančių Suvalkijos javų ar derlingų dirvų. Dzūkų lauko rūtos yra jų pušys. Skarotos ir amžinai žalios. Žalios ištisus metus.
Dzūkijos sesučių perlai yra ežerai. Šios nederlingos žemės grožį ir jų gyventojų nuoširdumą rado net Lietuvos kunigaikščiai. Jie šį kraštą įamžino jų garbę įprasminusiais vietovardžiais: Perloja, Merkinė, Liškiava.
Šiame krašte yra per pirmąjį pasaulinį karą sunaikintas Varėnos miestelis. Varėna dabar sargyboje. Nes tie lietuviai, kurie gyvena anoje Merkio pusėje, nesidžiaugia laisve ir giedru dangumi.
Čia prie Merkio geležinis kelias į Vilnių suklumpa. Prausia liūdesio rūdimis graužiamus geležinkelio bėgius.
Netoli Varėnos, kur prieš pirmąjį karą buvo rusų poligonas, dabar žaliuoja pušys. Jaunos ir gražios. Pušų globoje įsikūrusi valstybinė džiovos sanatorija. Jos praeitis turtinga. Anksčiau čia gyvavo caro karininkų klubas. Dabar gydosi 60 džiovininkų.
Dabar šioje įstaigoje juokas yra retas svečias. Kiekvienas pacientas savyje slepia didelį liūdesį. Sanatoriją supa alyvų krūmai. Rytais ir vakarais čia suokia lakštingalos. Visa gamta čia kaip viena ir didelė ligonio malda. Persunkta tylia ir gilia vidine melancholija.
Sanatorijos šūkis yra toks – sielos ir kūno ramybė vienintelis vaistas nuo džiovos. Kitų vaistų nėra. Kiekvieną rytą pušyne skamba varpelis. Tai kvietimas į mišias. Vakarais, kada saulė eina už kalnų, prasideda vakarinės maldos.“
1925 m. Varėna
