Kairiajame Nemuno krante stūksantis miestelis. Paskutinis lietuviškas taškas įsispraudęs tarp upės ir sienos su prūsais. Nuo čia esančių aukštų kalvų Nemunas atsiduria kaip ant delno. Vietinių tarme – Sudergas, o mes vadiname Sudargu.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje vietovė buvo žinoma, kaip miestelis ant kalno. Pasak vietinių prisiminimų, nuo Sudargo kalnų girdisi trijų karalysčių gaidžių giedojimas. Knygnešių tėvas kunigas Sideravičius miestelį buvo pavertęs lietuviškų knygų sandėliavimo centru.
Pasak kraštotyrininko B. Kviklio, „kryžiuočių kronikos mini kilmingą lietuvį Sudargą. Kronikos mini ir vietinį išdaviką atvėrusį pilies vartus. Praeities detalės pasakoja apie germanų puolimą ir gyventojo Sudargo paėmimą į nelaisvę. Todėl miestelio vardo kilmė siejama su asmenvardžiu.
Devyniolikto amžiaus pradžios šaltiniuose (1808) rašoma, kad „Jansborgas (Sudargas) yra mažas, nuskurdęs valsčiaus miestelis prie Prūsijos sienos ir Nemuno. Turi 250 gyventojų ir labai menkai apstatytas. 1897 m. pažymima, kad Sudarge buvo 48 dūmai ir 215 gyventojų.
Vėliau Sudargas virto sielių plukdymo Nemunu uostu. Upe plukdoma miško medžiaga Sudarge buvo ištraukiama į krantą, supjaustoma ir laivais gabenama į Prūsiją. Šie darbai teikė vietiniams neblogą uždarbį.
Sudargas buvo tapęs ir kontrabandininkų centru. Čia tekėjo spirito upės. Pro čia iš Lietuvos į Ameriką bėgo būriai lietuvių. Vieni bandė išsivaduoti iš skurdo, kiti nenorėjo tarnauti caro imperijos kariuomenėje.
1873 m. į miestelį buvo atkeltas kunigas Sidaravičius. 1909 m. kunigas Dailidė atstatė griūvančią bažnyčią. 1912 m. Sudargo bažnyčia vis tik sudegė. Vėliau buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. 1929 m. įruošta didelė parapijos salė. Šventovė pavadinta Šv. Jono Krikštytojo vardu buvo sunaikinta antrojo pasaulinio karo audrose. Po karo bažnyčia atstatyta tradicinės trobos formos.
Spaudos draudimo laikais pro šį kampelį ėmė sklisti lietuviška šviesa. 1873-1907 m. Sudarge klebonavo Martynas Sidaravičius, vietos žmonių buvo vadinamas Lietuvos knygnešių karaliumi. Per visą gyvenimą platino lietuviškas, religinio turinio knygas ir laikraščius. Buvo labai taupus. Nevalgė mėsos, degtinės nevartojo, rengėsi namų darbo drabužiais. Iš pradžių jis pats vežimais knygas veždavo per sieną. Vėliau ėmė elgtis atsargiau. Rasdavo šiam darbui kitų žmonių.
Pargabentus leidinius laikydavo kaimuose pas ūkininkus: pašiūrėse, klojimuose, šiauduose. Iš tokių slėptuvių draudžiamieji raštai įvairiais būdais, naktimis buvo gabenami į Lietuvos gilumą. Dėl spaudos Sidaravičius gerokai apleido parapijos reikalus, todėl vyresnybė į Sudargą atkėlė kitą kleboną. Sideravičius buvo paliktas antraeiliu kunigu.
Knygnešių karaliaus senatvė nebuvo lengva. Daug kas jį matė skutant bulves. Su šiuo pasauliu jis atsiskyrė 1907 m. Palaidotas Sudargo kapinėse. Ant jo kapo pastatytas menkas paminklinis akmuo su mažu geležiniu kryželiu. Anot istoriko dr. Jono Totoraičio, tetinkančiu paprastam elgetai. Nepriklausomybės laikais pastatytas didesnis paminklas.
Iki pirmojo pasaulinio karo Sudargas gerokai išaugo. Buvo devyni šimtai gyventojų. Vyko gyvas prekybinis judėjimas.
Prieš antrąjį pasaulinį miestelyje dar gyveno keturi šimtai žmonių. Buvo pradžios mokykla, kelios krautuvės ir policijos punktas. Veikė paštas. 1939 m. iškilo šaulių namai. Žydų bendruomenė turėjo savo maldos namus.“
