Po pirmojo pasaulinio karo Lietuvos miesteliuose siautėjo badas. Virbalyje pradėjo plisti šiltinės epidemija. Miesto valdžios vyrų kabinetus varstė karo ir ligų iškamuoti suvalkiečiai.
Didėjo plėšimų, vagysčių, marodierių skaičius Pirmieji Virbalio tvarkos sergėtojai vaikščiojo apsiginklavę ąžuolinėmis lazdomis. Pirmais nepriklausomybės metais tarybos nariai į posėdžius vaikščiojo su revolveriais.
Virbalio valdžios atstovų pavardės 1918 m. pabaigoje skambėjo taip: Leizeris Kaganskis, Hiršas Fridlenderis, Mejeris Leibovičius, Ėmilis Vitmozeris, Juozas Hepneris. Į posėdžius buvo šaukiami visų mieste buvusių tautų atstovai: lietuviai, žydai ir vokiečiai. Miestelyje vis dar buvo svetimos šalies kariuomenė.
Sename žurnalo „Savivaldybė“ 1931 m. numeryje radau Virbalio burmistro V. Navicko prisiminimus.
Pasak burmistro „1918 m. lapkričio pabaigoje Virbalio kariai susirinko ugniagesių bute norėdami išrinkti „Soldatenrat-ą“. Tame susirinkime dalyvavau ir aš. Šio susirinkimo tikslas – vokiečių kaizerio dinastijos laidotuvės.
Kiek vėliau tam pačiam bute susirinko miesto trijų tautų atstovai. Aptarėme susidariusią padėtį. Buvo renkama miesto valdyba. Į ją pateko keli lietuviai, žydai ir vokiečiai. Iš viso – vienuolika asmenų.
Buvo nutarta iš penkių asmenų sudaryti miliciją. Kiekvienam jų mokėjom po 180 markių per mėnesį. Taip pat davėme du metrus malkų. Virbalio miško sargams mokėjome šimtą markių į mėnesį.
Teko susirūpinti tvarkos palaikymu, gyventojų ir jų turtų apsauga. Buvo privisę daugybė vagių ir plėšikų. Prie jų prisidėjo ir vokiečių kariuomenės dezertyrai. Jie naktimis terorizuodavo ir plėšdavo ramius gyventojus.
Su tuo kovoti buvo apginkluota Virbalio milicija. Kiekvienas turėjo ąžuolines lazdas – kočėlus. Šaunamais ginklais ginkluotis neleido vokiečių okupantai. Miesto milicijos viršininkas vos mokėjo savo pavardę pasirašyti. Teko samdyti visai neraštingus žmones.
Išbadėjusių ir suvargusių gyventojų tarpe pradėjo plisti šiltinės epidemija. Užmiestyje buvo įrengti barakai ligoniams. Šiltine susirgo vienas savivaldybės tarnautojas – Julius Rėderis. Po keliolikos dienų numirė. Ligonių gydymu rūpinosi vietinis gydytojas Dr. I. Junovičius.
Tuo metu į Virbalį suplaukė daug karo pabėgėlių. Jie kasdien ateidavo pas mane į savivaldybės raštinę. Prašydavo, reikalaudavo duonos, pašalpų, butų, darbo. Grasindavo.
Kartą vienas Virbalio miesto tarybos narys, Jokūbas Baronas, pakviestas į posėdį telefonu man pranešė, kad atvyks, jeigu aš atsiųsiu jam ginkluotą palydovą. Pasibaigus posėdžiui jį, Baroną, palydėti reiks į namus. Pasiunčiau ginkluotą daboklės sargą.
Kitas tarybos narys, inžinierius Karolis Vitmozeris ateidamas į posėdį visada atsinešdavo revolverį. Posėdžio metu laikydavo jį tik ant stalo. Savivaldybės raštinėje visada turėdavau kareivišką šautuvą. Jis kabodavo ant sienos prie mano stalo. Toks raštinės „papuošimas“ anais laikais buvo įprastas dalykas.
Reikėjo kovoti su plėšikais ir gyvai veikiančiais bolševikais. Ne kartą vagis teko gaudyti pačiam. Gaudavau grasinančių laiškų. Tuose laiškuose jie rašydavo mane užmušią ir sudeginsią. „Draugai“ laiškuose patardavo pereiti iš buržuaziškos savivaldybės į jų organizaciją. Jei jų patarimo nepaklausysiu, tai jie mane prikals prie sienos ir sušaudys.
Ne tik bolševikai, bet ir okupantai vokiečiai trikdė darbą. Per pirmą posėdį buvo reikalaujama kalbėti vokiečių kalba. Du valdybos nariai nemokėjo lietuviškai. Antrame posėdyje pareiškiau vokiečių burmistrui, kad posėdį vesiu tik lietuviškai, nes mes čia esame šeimininkai.
Daugelis stebėjo įvykius Rusijoje ir Lenkijoje. Buvo galvojama, kad greitai bus baigta su Lietuvos nepriklausomybe. Bolševikai visiems tvirtino, kad jie vis tiek paims valdžią į savo rankas.
Mano iniciatyva buvo sudarytas „gynimo komitetas“. Mūsų kovojančiai kariuomenei rinkome aukas: kailinius, šiltus skalbinius, kojines ir pirštines. Iš gyventojų buvo reikalaujama kariuomenei riebalų ir maisto produktų.
Reikėjo susirūpinti pašto steigimu. Vienu metu buvau telefonistas. Paštą priglaudė savivaldybė savo raštinėje.
Tas sunkias ir atsakingas pareigas teko eiti iki 1923 m. Nuvargintas įvairių pergyvenimų, persekiojimų, grasinimų ir sveikatai pašlijus, savo prašymu, nuo tų pareigų pasitraukiau.
Pagydęs savo suirusius nervus dirbau prekybos įstaigoje. 1931 m. vietos tarybos vėl išrinktas burmistru.“
Senasis Virbalio miesto burmistro liudijimas padeda suvokti tikrąją laisvės kainą. Pirmieji nepriklausomybės metai buvo itin trapūs ir pavojingi. 1918 m. Vasario 16 d. nepriklausomybės aktas jokių laisvės garantijų nesuteikė. Tikroji laisvė buvo iškovota krauju, prakaitu, ir prarasta sveikata ar gyvybe.
