Anot senųjų šaltinių, „važiuojant vieškeliais ar plentais, prie senų kaimų, dvarų ir miestelių galima išvysti baigiančių griūti pastatų.
Vietos žmonės tokius apleistus namus vadina karčiamomis. Legendos byloja, kad prie tokių pastatų velniai „kadrylius“ šoka ir gražias paneles vedžioja. O sutikę vėlai grįžtantį pakeleivį kviečia į karčiamą išgerti.
Senovės karčiamos yra liūdnos atminties paminklai. Lietuvis, vilkdamas sunkią baudžiavą, karčiamose skandino sielvartą.
Devynioliktame amžiuje karčiamos buvo statomos mūrinės ir didelės. Turėjo ilgus užvažiuojamus kiemus. Atskirų kambarių nebuvo. Visas gyvenimas maišėsi dviejuose kambariuose. Karčiamų atidarymo ir uždarymo laikas nebuvo nustatytas.
Čia dieną ir naktį virė gyvenimas. Nuolat zujo žmonės, o Šinkorius itin mikliai pilstė ir padavinėjo degtinę. Išgerti galima buvo gauti vyno, degtinės, alaus. Brangesnis gėralas – Arakas. Degtinę pardavinėdavo kvortom, puskvortėmis ir gorčiais.
Į karčiamas užsukdavo sveteliai iš tolimų vietų. Leisdavo pailsėti arkliams. O patys sušildavo viduje. Nuolat alkūnėmis trynėsi dideli ponai, mužikai ir bernai. Senovinės karčiamos buvo lyg kokios pašto agentūros – čia sukdavosi naujienos ir paskalos.
Karčiamų savininkai turėjo teisę į vidų bet ko neįsileisti. Moterims buvo griežtai draudžiama užeiti. Pasigėrusio vyro, sūnaus turėjo laukti lauke – šinkorius tokį išmesdavo už apykaklės.
Karčiamų savininkai dažniausiai buvo dvarininkai. Tokie magnatai valdė ištisus bravorus. Jie statydavo užeigas ir samdydavo žmones.“
1936 m.
