Tarp dviejų pasaulinių karų gyvenusiems vilkaviškiečiams mokyklų stoka skųstis nereikėjo. Vilkaviškyje veikė dvi gimnazijos: žydų ir lietuvių. Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iškilo dvi pradžios mokyklos. Jas lankė ne tik lietuvių, bet ir vokiečių vaikai. Daugiatautis miestas po savo sparnu glaudė lietuvių, žydų, vokiečių ir mažą dalį rusų mažutėlių.
Vilkaviškio „Ąžuolo“ progimnazija 2025 metais minės devyniasdešimties metų jubiliejų.
Iki antrojo pasaulinio karo pradžios buvo likę keturi metai.
Vilkaviškis 1934 m. sugalvojo statyti naują mokyklą.
Vieta buvo pasirinkta atokiau nuo miesto centro. Šalimais neseniai įkurto Vilkaviškio miesto sodo. O miesto sode tyvuliavo modernus nedidelis baseinas po atviru dangumi. Čia veikė jaukus fontanas. Tarp medžių ir krūmų akį traukė karuselės: ratu besisukantys mediniai arkliukai, drambliai, liūtai. Smėliu užpiltose aikštelėse krykštavo vaikai. Čia ateidavo pailsėti įvairaus amžiaus žmonės.
Naujamiestyje iškilusi dviejų aukštų mokslo šventovė galėjo sutalpinti šešias klases. Į 1935 metais rugsėjo pirmą dieną įvykusias atidarymo iškilmes sugužėjo ministrai iš Kauno. Buvo perkirptas kaspinas ir sakomos kalbos.
Senuose šaltiniuose rašoma, kad „Mokyklos pašventinimo apeigas atliko Vilkaviškio parapijos klebonas, monsinjoras kunigas Povilaitis. Mokyklos salėje įvyko iškilmingas posėdis. Čia buvo perskaitytas ir pasirašytas įstaigos atidarymo ir pašventinimo aktas. (Spausdintas aukso raidėmis).
Buvo pasakyta daug gražių kalbų ir linkėjimų. Burmistras Antanas Sajeta (represuotas ir miręs Sibiro platybėse) papasakojo apie statybos apimtis. Vyriausybei buvo padėkota už projektui skirtas lėšas. Trys kartai valio nuskambėjo tautos vadui Antanui Smetonai.
Mokykla buvo pradėta statyti 1934 m. vasario mėn. 28 d. Statybos baigėsi 1935 m. rugpjūčio 31 dieną. Pradžios mokykloje cirkuliavo centrinis šildymas, buvo įrengtas vandentiekis, kanalizacija, ventiliacija, išvedžiota elektros instaliacija. Šalia iškilo ūkio pastatai. Visa teritorija aptverta tvora.“
Mokyklos patalpos pritaikytos šešioms klasėms. Kiekviena jų turėjo po penkiasdešimt kvadratų. Sporto salė buvo vadinama neįprastu mums vardu – gimnastikos klase. Vidaus išplanavime nurodyti du koridoriai, valgykla, darbo klasė, keturi tualetai, raštinė, mokytojų kambarys, mokslo priemonėms laikyti skirta patalpa.
Mokyklos vedėjui buvo įrengtas trijų kambarių butas su virtuve. Butas buvo ko gero atskirame priestate. Mokykloje buvo vestibiulis ir dveji laiptai. Ūkinėje dalyje išsiskyrė katilinė ir sandėlys kurui laikyti.
Klasės buvo pakankamai aukštos – lubos siekė 3,5 metro aukštį. Vidaus patalpos buvo nudažytos šviesia spalva.
Naujieji mokyklos rūmai buvo dviejų aukštų. Po antro pasaulinio karo, okupacijos metu, pristatė trečiąjį. Stogas 1935 m. buvo dengtas čerpėmis. Šalia stovėjo trys priestatai. Mokyklos direktorius ir sargas turėjo po butą. Jeigu mokyklos vedėjui skirti trys kambariai, tai sargui tik vienas. Čia jie ir gyveno.
Mokyklos rūmai pastatyti pagal Vilkaviškio inžinieriaus J. Maželio projektą. Fasadas buvo tinkuotas ir nudažytas gelsva spalva.
Vilkaviškio mieste stebuklingai išliko visos tarpukaryje ar dar anksčiau statytos mokyklos.
Buvusioje žydų gimnazijoje, dabar adresu Vytauto g. 75, įsikūręs grožio salonas. Kiek toliau naujasis prekybos centras. Vėliau žydų gimnazija persikėlė į Vilkaviškio r. savivaldybės administracijos erdves, adresu S. Nėries g. 1.
Dar caro laikais iškilusiame mūriniame, raudonų plytų name (buvo lietuvių gimnazija) dabar įsikūrusi atsinaujinusi Vilkaviškio viešoji biblioteka. Maironio gatvėje esanti Vilkaviškio pradinė mokykla mena 1938 m. pastatymo datą.
Devyniasdešimties metų sukaktuves 2025 m. švęsianti Vilkaviškio „Ąžuolo“ progimnazija turi istorinę praeitį. Praeitį, kuri neleis pasimesti ateities darbuose ir iššūkiuose.
