„Atsimenu žiemos šventes praeityje. Jos tada dar buvo gana panašios ir vienodos,“ – taip savo pasakojimą pradeda dvidešimtojo amžiaus pradžioje gyvenęs lietuvis.
Pasak prisiminimų autoriaus, „Grįžau į tėviškę iš tolimos Rusijos. Ten mane buvo nubloškęs mokslo žinių ieškojimas.
Namuose jau viskas buvo šventėms parengta. Troba išvalyta, net blizgėjo. Išbarstytos geltonos smiltys. Lovos papuoštos naujomis, margomis antklodėmis.
Prieš Kūčias visi šeimos nariai apsišvarino ir nusiprausė. Pati Kūčia prasidėjo labai iškilmingai – vieninga visos šeimos malda. Vėliau jaunimas būrėsi. Mane priėmė į savo tarpą.
Prie stalo palikau tėvus. Šie skaitė knygas ir sekė pasakas apie Kūčių nakties žvaigždę, kuri rodo kelią piemenėliams.
Iki vidurnakčio niekas nemiegojo, nes visi rengėsi į bažnyčią bernelių mišioms. Gatvėse žygiavo būriai jaunimo. Ėjo naktį, per sniego prikrautus laukus. Senieji važiavo rogėmis iš paskos.
Per abi Kalėdų dienas jaunimas rinkdavosi: skaitė knygas, linksmindavosi, pasakojo vienas kitam iš motinų išprašytas pasakas, mįsles. Dainavo.
Nuo tų Kalėdų praslinko jau daug laiko. Praeityje liko pirmasis pasaulinis karas, revoliucijos, Lietuvos nepriklausomybės atgavimas. Viskas pasikeitė, viskas įgavo naujas formas. Pasijutom laisvi, galingi ir išdidūs.
Nepriklausomoje Lietuvoje visą laiką gyvenau mieste. Miesto Kalėdos skiriasi nuo kaimo. Mieste jos pasižymi tik vizitais ir vaišėmis.
Anksčiau kaime Kūčių vakarienės metu seniau mirusio asmens vietoje ant stalo statydavo stiklinę alaus ar giros. Gėrimas likdavo ant stalo per naktį. Kai kurie maistą dvasioms dėdavo po stalu. Ir labai menkai, – tik duonos ir druskos.
Prie stalo sėdinčios merginos spirdavo nuo kojos klumpę į duris. Jei klumpė nukritusi atsisukdavo į duris, reiškia jaunoji ištekės. Iki pačios Kūčių vakarienės merginos nesišukuodavo plaukų. Tai darydavo jau pavalgiusios. Kad pavasarį vištos rūtų darželio nekapstytų.
Kūčių naktį eidavo gulti nesusipynusios kasų – palaidais plaukais. Todėl naktį turėdavo prisisapnuoti vainikas. Kartais pasiimdavo rūtų vainiką ir išeidavo į lauką. Pamojuodavo su juo į visas keturias puses. Užsidėdavo ant galvos ir eidavo gulti, – prisiminimų nuotrupomis pasidalino praeities švenčių liudininkas.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2021 m. gruodžio 20 d.
