Tarpukaryje keliauti į vakarų Europą lietuviams buvo patogiausia traukiniu. Dažnai tokia kelionė startuodavo Kaune. Per Suvalkiją riedančių vagonų gaudesį girdėjome ir mes, – sūduviečiai.
Link Karaliaučiaus lėkdavęs traukinys aplankydavo Kazlų Rūdą, Vilkaviškį. Toliau – Kybartuose žvilgėjo puošniausia visoje Lietuvoje Virbalio geležinkelio stotis ir peronas. O už Kybartų – Eitkūnuose vyravo jau vokiška tvarka ir kultūra.
Sename sudūlėjusiame laikraštyje, 1927 m. pasakojama štai tokia istorija:
„Kaunas dar miegojo, kuomet aš greitai atsikėliau ir apsitaisiau. Visą naktį kankino nemiga. Ilgai laukta kelionė kėlė krūtinėje kažkokį jausmą ir stūmė miegą šalin. Mano gyvenimas pasikeis. Pasikeis ir šalis. Netrukus paliksiu tėvynę ir apsigyvensiu Romoje.
Su kitu bendrakeleiviu kunigu skubiai papusryčiavome ir sėdome į automobilį. Šis jau laukė mūsų prie durų ir dūmė į geležinkelio stotį. Sustojome. Automobilio vairuotojas pažvelgė į mus ir pasakė – aštuoni litai. Iš vakaro šoferis kalbėjo, kad paims septynis. Teko derėtis.
Šiek tiek pralaukėme geležinkelio stotyje. Stoties sargo buvome aplaistyti šaltu vandeniu, matyt, kad kelelis nedulkėtų. Netrukus sėdome į greitąjį traukinį ir lėkėme link Virbalio.
Tame pačiame vagone sėdėjo kinų tautybės žmogelis su paaugusiais vaikais. Bandėme jį kalbinti, bet jokios kalbos nemokėjo. Šiaip ne taip supratome, kad šeima važiuoja į Belgiją. Kinai buvo apsirengę visai europietiškai. Vaikai turėjo pasikabinę po kišeninį laikrodėlį.
Smalsavome, ką galima veikti Europoje nemokant kalbų. Mūsų nuostabai, mažesnis vaikas pradėjo kalbėti rusiškai. Iš jo sužinojome, kad tėtis moka meistriškai gaminti vaikų žaislus. Belgijoje jų jau laukė kažkoks ponas.
Atvažiavome į Kazlų Rūdą. Dangus, kuris neseniai bėrė gausų lietų, tapo giedras ir skaistus. Graži Lietuvos saulė lyg atsisveikindama mums šypsojosi. Tuo tarpu traukinys, lyg koks siaubūnas, nešė mus tolyn nuo savųjų.
Mandagus konduktorius surinko mūsų pasus ir po kelių minučių tikrinimo atidavė atgal.
Net nepajutome kaip atsidūrėme Eitkūnuose. Netrukus pasigirdo vokiški balsai. Vienas vokietis tikrino pasus, o kitas atėjo daryti daiktų patikrinimo.
Mus klausinėjo ar nevežame šokolado, degtinės ir dešrų. Nenorėdamas meluoti pasakiau, kad man išvažiuojant iš namų, įdėjo į kelionę gerą galą dešros. Vokietis tuoj pat liepė atidaryti lagaminą ir parodyti. Pamatęs nusijuokė ir tarė: viskas gerai.
Toliau dundėjome per Rytprūsius link Karaliaučiaus. Pervažiavus sieną vaizdas tuoj pat pasikeitė. Vokietijoje visos trobos buvo mūrinės, raudonais čerpių stogais. Dirvonų nematyti. Stebėtinas vokiečių švarumas ir tvarkingumas. Prie trobų niekur nepamatysi mėšlo krūvos, sulūžusios tvoros ar išmėtytų lauke įrankių. Laukai dirbami motorais ir traktoriais. Neturtingieji dirba arkliais, tačiau su dvivagiais plūgais. Vokiečio miške medžiai auga eilėmis ir vienas kitam nekliudo, neužstoja saulės.
Artinomės prie Karaliaučiaus. Čia ką tik buvo praūžęs nemenkas potvynis. Už Karaliaučiaus net traukinį sustabdė – laukai atrodė lyg jūra.
Netrukus privažiavome Marienburgą. Iš čia vokiečiai kryžiuočiai žygiuodavo į Lietuvą. Stotyje matėme lietuviškų vagonų.
Tuoj už Marienburgo yra nedidelė stotelė. Vokiečiai apleido vagonus. Į vagonus atėjo lenkai. Įvažiavom į lenkų koridorių. Lenkijoje žmonės gyvena jau skurdžiau. Nematyti raudonuojančių trobų. Pagelžkelyje matosi daugiau žiopsančių, nei dirbančių.
Vaizdas važiuojant per lenkų žemę buvo ne koks. Kad nebūtų taip nuobodu nuėjome į traukinio restoraną atsigerti kavos. Vokiečių padavėjas atnešė kavos, arbatos, vandens ir lašelį pieno. Cukraus nesigailėjome, nes ant stalo buvo padėta pilna cukrinė.
Užsimokėjome lyg Lietuvoje už gerus pietus. Net nepajutome, kaip lenkai vėl apleido traukinį, o mes atsidūrėme Vokietijoje. Laimingai pervažiavome per lenkišką koridorių ir mano baimė pakliūti lenkams į nagus buvo be pagrindo.
Romoje jau vyko iškilmės. Švento Petro aikštėje šventasis tėvelis laikė iškilmingas mišias. Visi šaukė – tegyvuoja popiežius. Prasidėjo iškilmingos pamaldos.
Mano kelionė per Europą baigėsi.“
Pasakojime minimas lenkų koridorius (Dancigo koridorius) iki 1939 m. skyrė didžiąją Vokietiją nuo Rytprūsių. Žemės su išėjimu į Baltijos jūrą po pirmojo pasaulinio karo buvo priskirtos lenkams.
Beveik šimto kilometrų sausumos ruožas tapo pretekstu 1939 m. Hitleriui įsiveržti į Lenkiją ir pradėti Antrąjį pasaulinį karą.
Nuo senojo karo pradžios prabėgo daugiau nei aštuoniasdešimt metų. O Europoje vėl žvanga ginklai ir skrieja kulkos. Iš Lietuvos rytinių kaimynių nesiliauja grasinimai „pramušti“ vadinamą Suvalkų koridorių jėga. Sūduviai gyvenantys pasienyje su Kaliningradu iš anos pusės nuolat girdi sprogimus ir dundėjimus.
Ar išvengsime karo Lietuvos teritorijoje, kai už sienos griaudi pabūklai ir karo trimitai?
