Pasak sūduviečiu pasivadinusio amžininko prisiminimų, „1935 m. metų rudenį sukanka dvidešimt metų nuo tada, kai visa Lietuva pateko į vokiečių okupacijos jungą“.
„Nepaprastai sunkius laikus teko pergyventi mūsų kraštui. Kai vokiečių kariuomenė 1915 m. įsiveržė į Lietuvą, vyriausias rytų fronto vadas visiems ūkininkams liepė atiduoti javus.
Suvalkiją vokiečiai užėmė kiek anksčiau nei likusi kraštą. Todėl jie čia rado didelius kiekius gyvulių, javų, pašarų ir kitų gėrybių. Tais laikais per Sūduvą ėjo tik Kaunas – Virbalis – Šeštokai geležinkelis.
Vokiečiai sumanė keliose Suvalkijos vietose pastatyti nedidelius geležinkeliukus. Šiais buvo galima iš Suvalkijos gilumos vežti iš ūkininkų rekvizuotus javus į Vokietiją.
Pirmoje eilėje toks geležinkeliukas buvo pastatytas maršrutu: Marijampolės kareivinės – Vilkaviškio geležinkelio stotis. Šiuo siauruku vokiečiai dieną naktį vežė javus, galvijus, mišką. Nuo 1917 m. buvo transportuojami tik javai, nes visa kita jau buvo atimta.
Pirmojo pasaulinio karo metu Suvalkijos miestuose nei cukraus, nei druskos gauti jau nebuvo galima. Tačiau kartais ūkininkas atveždavo vietiniam žydeliui javų. O tas ištraukdavo muilo, druskos. Įvykdavo mainai. Už rugius ar kviečius beveik kiekvienoje išlikusioje krautuvėje galėdavai gauti tam tikrų prekių. Už centnerį rugių žydelis duodavo 400 šimtus gramų cukraus ar tris svarus muilo.“
Geležinkeliuku vadintas „siaurukas“ (vėžė buvo neįprastai siaura) vežiojo suvalkiečius kurį laiką ir nepriklausomoje Lietuvoje. Tarpukario spaudoje buvo rašoma, kad tokią „konkę“ traukdavo arkliai. Traukiamas vagonas buvo iš lentų sukalta paprasčiausia „būda“.
Geležinkeliuko bėgiai driekėsi per dabartinę Gedimino gatvę Vilkaviškyje iki pat geležinkelio stoties.
Laikui bėgant tarp kapsų miestų buvę bėgiai buvo išardyti.
