Tarpukario šaltiniuose apie per Marijampolę, Vilkaviškį ir Naumiestį nusidriekusį siaurąjį geležinkelį 1925 m. buvo rašoma taip: „Va kad ir siaurasis gelžkelis, kuris eina nuo Marijampolės per Vilkaviškį iki Naumiesčiui, yra juk valstybinis turtas. Kas su juo yra daroma? Ogi nieko.
Vokiečiai jį nusitiesė ir pilniausiai naudojo. O ir lietuviams jį perėmus iš karto buvo buvo neblogiausiai išnaudojamas. Tik dabar yra visiškai apleistas. Gaila žiūrėti kaip jis dabar genda ir nyksta. Daugelyje vietų per žemes (siauruko) visiškai nesimato, o kur matomas tai sulankstytas, sugadintas.
Dabar jis naudoti pasažierių vežiojimui nėra vertės, nes galima sakyti, yra perpilnai pasažierinių automobilių ir autobusų, kurie tąja linija nuolat kursuoja. Pirma vartojimo jis būtų reikalingas nuodugnaus remonto. Tiksliausia būtų jis perkelti kiton vieton, kur jokio susisiekimo nėra arba kad ir nuo Vilkaviškio link Bartninkų, vadinasi į ten, kur randasi didelis išteklius plentų medžiagos – akmenų.
Juomi galėtų naudotis gyventojai keliavimui ir produktų gabenimui.“
1925 m., Lietuvos žinios.
Sename 1935 m. laikraštyje rašoma, kad Marijampolėje „Vilkaviškio gatvė iš abiejų pusių beveik iki pat miesto apsodinta gluosniais. Daug tų gluosnių išdžiūvę. Pereitais metais daug sausų gluosnių už Vilkaviškio tilto iškirto, bet prie pat miesto keli liko.“
Toliau gvildenama kita problema: „Prie gana siauros Vilkaviškio gatvės yra Pašešupio aikštė, kurioje gana dažnai būna prekymečiai. Per juos ši gatvė taip susiaurėja, kad kai kada sunku ir praeiti.
Nors yra lentos su parašais, kad stovėti su vežimais čia draudžiama, bet yra tokių, kurie to įstatymo neboja.
Judėjimą Vilkaviškio gatvėje dar labai trukdo muitininkai, kurie gatvėje stabdo vežimus ir gyvulius. Ar negalėtų jie išduoti kvitus ir paimti mokestį įvažiavus į aikštę.?
1935 m., Marijampolė
