Pasak praėjusio amžiaus pirmos pusės šaltinių, „Jonai ir Jonės, Joninių papročiai, apeigos, ugnis ir laužai, prietarai, burtai ir dainos. Garsusis Joninių vakaras Lietuvoje. Sakoma, kad lietuviai dar nežinojo vardo Jonas, o Jonines jau šventė.
Bet tai dar nebuvo Joninės. Tik jų užuomazgos. Tik dienos su naktimi susilyginimo šventė. Tai tebuvo tik įžanga į laukų derliaus valymo darbus. Šventė savo tikslios datos neturėjo. Ją švęsdavo saulėgrąžos išvakarėse. Tada, kai pasibaigdavo ilgiausia vasaros diena ir stodavo trumpiausia naktis.
Kiekvienos sodybos gyventojai vakare rinkdavosi į gražiausią apylinkės vietą. Dažnai tai buvo paupyje esantis ąžuolynas arba paprastos kalvos viršūnė. Čia kurdavo laužus, gerdavo midų, vaišindavosi kepsniais, šokdavo ir dainuodavo. Kartais jaunimas klausydavosi senųjų pasakojimų. Tokios iškilmės tęsdavosi visą savaitę. Tai buvo poilsis prieš pradedant laukų valymo darbus.
Suvalkiečiai ir dzūkai visai neseniai susipažino su Joninėmis. Susirenka būriai jaunimo, padainuoja, pašoka. Bet nėra jau tos sąmoningos tradicijos, to jaunatviško Joninių ūpo. Nei zanavykas, nei kapas, nei dzūkas jau nelinkęs senovės mistikai ir romantiškiems papročiams. Dabar tai jau tapo įprasta pramoga.
Kiek kitaip ir iškilmingiau švenčia tą vakarą žemaičiai. Apie Tauragę, Kretingą, Telšius ir Mažeikius Joninių vakarą degina laužus, ratų stebules, vaikščiojama į miškus ir garsiai dainuojama. Joninių dainose minimi daugelis prietarų. Jaunimas linksminasi per naktį ir pridirba nemažai juokų.
Saulei tekant nutildavo triukšmai. Bet tik trumpam, nes šventė tęsdavosi ir iki kito ryto. Sekama latvių pavyzdžiu ir pradedama švęsti dvi dienas.“
1934 m.
