Bėgo paskutinės, ramybe alsuojančios vasaros Lietuvoje akimirkos. Keliautojai ir turistai mėgavosi ekskursijomis traukiniais, karietomis, ar dviračiais. Niekas net neįtarė, kad jau pirmąjį rudens mėnesį iš Rytprūsių pasipils vokiečių artilerijos kanonada.
Karo metu pasienyje esantis suvalkiečių Naumiestis bus stipriai sudegintas. Prieš prasidedant pasauliniam karui į miestelį atvyko žurnalistas.
Sename 1914-tų laikraščio numeryje publikuoti prisiminimai nukelia į dar nesugriautą, nesudegintą Naumiestį. Kudirkos pavardė miestelio pavadinime atsiras tik po dvidešimties metų.
Pasak gerai nusiteikusio turisto minčių, „Įsėdau Suvalkų Naumiestyje, tame, kur prie prūsų Širvintos, į žydo „karietką“ ir pasakiau, kad pristatytų į Vilkaviškio traukinių stotį ant traukinio, kuris eina Kauno pusėn. Vairuotojas žydas liepė man laukti ir sėdėti. O pats nuskubėjo su karietka rinkti „pasažierius“.
Supratau, kad negreit išsijudinsime link Vilkaviškio. Todėl nuėjau pasižvalgyti po miestelį.
Miestas įsikišęs tarp Šešupės ir Širvintos susiliejiVmo. Prie pat prūsų, pasienyje. Vietovė turinti apie penkis tūkstančius gyventojų. Gyventojų skaičius nei didėja, nei mažėja. Tam kaltas čia pat už Širvintos upės esantis Širvintos miestelis, kuris Naumiestį baisiai skriaudžia. Vokiečių Širvintos miestas sugrobia visus skatikus sau. Mat naumiestiečiai perka viską anoje pusėje, net ir tai, kas brangiau nei pas mus. Perka spiritą ir apskritai viską, ką galima paslėpti per muitinę einant.
Naumiestyje paminėtinas namas, kuriame prieš mirtį sirgo ir su giltine galynėjosi mūsų neužmirštamas Vincas Kudirka. Čia yra jo kapas su paminklu. Einant į kapą pakeliui reikia pereiti tiltą per Šešupę. Šį tiltą V. Kudirka taip dailiai „Tėvynės varpuose“ aprašė.
Nuo tilto atsiveria puikūs vaizdai į visas puses. Ypatingai gražu pažvelgus į Širvintą. Vokiečių miestelyje Širvintoje švyti gotikos stiliaus bažnyčia. Tūlas pakeleivis, pamatęs Naumiesčio ir Širvintos miestelių dvynių bažnyčių bokštus, gali pagalvoti, kad artinasi prie kokios Krokuvos.
Ypač puikiai Širvintos panorama atsiveria nuo tilto per Šešupę vos pasirodžius saulėlydžiui. Tuomet gotiška vokiečių šventovės architektūra atima žadą. Bet lietuviui apie tai pagalvojus darosi nejauku. Juk tas vokiškas gotikos stilius, – imperinis ženklas. Tai vokiečių triumfo ir pergalės simbolis. Saulėlydžiui leidžiantis spalvos primena senovės gaisrus ir kovas tarp senovės prūsų ir germanų.
Pasak legendos, kažkada vokiečių karo vadas, jodamas Širvintos pusėn, pamatė Naumiesčio bažnyčią. Paklausęs, kieno tai bažnyčia, gavo atsakymą, kad lietuvių. Lietuvių, anapus sienoje, Rusijoje, – atsakė jam. O kame gi mūsų, vokiečių bažnyčia? – ištarė Bismarkas.
Taip paklausęs įtūžo. Tuo metu Širvintoje stovėjo tik apšepusi „kirchė“. Netrukus nuvykęs į Širvintą davė įsakymą statyti vieno bokšto gotikos puošmeną.
Todėl dabar (1914 m.) šalia viena kitos stovi dvi bažnyčios. Viena baltoji – šioje pusėje, kita, statybų metu sutepta žmonių krauju, – anoje pusėje. Jas skiria tik sraunioji Širvintos upė.
Staiga mano pasibuvimą nutraukia šūvis. Ir dar vienas. Viskas nutyla. Einu į tą pusę. Ten ir kapinynas, kuriame Kudirka po didelių darbų ilsisi.
Ir štai – atidunda raiti kareiviai. Anam kareiviui į pagalbą. Strimgalviais pralekia pro mane ir nulekia tolyn už kapinyno. Netrukus sutinku jau grįžtančius ir kai ką parsivedančius. Jų viduryje vedamas kokių trylikos metų piemenukas.
Matyt, norėjo geresnio gyvenimo ir ėjo laimės ieškoti į Rytprūsius. Įkliuvo vargšelis. Liūdna man pasidarė pagalvojus apie tokius vaikus.
Štai ir kapinės. Vartai užrakinti, bet galima įkopti per tvorą. Vinco Kudirkos kapas aptvertas geležine, dailia tvorele. Tai inžinieriaus Vileišio dovana.
Akmens paminklas – vėtros nulaužtas ąžuolas. Pažemėje šaknys apkapotos. Tai alegorija puikiai nupiešianti trumpą V. Kudirkos gyvenimą. Kadaise priekyje buvo aukso raidėmis iškalti himno žodžiai: „Lietuva, tėvyne mūsų“. Tačiau rusų valdininkų valia šie žodžiai dar prieš laisvės metus buvo iškapoti.
Viršuje matyti Petro Rimšos darbo įtaisyta bronzinė graviūra. Tiesa, V. Kudirka ten mažai panašus. Graviūra dirbta 1907 m., kada P. Rimša buvo tik mokinys.
Pats kapas, matyt, kažkieno rūpestingos rankos prižiūrimas ir dažnai lankomas. Piktžolės išravėtos, gėlėlių prisodinta.
Bet jau laikas važiuoti į stotį. Todėl skubinuosi, kad vežikas žydas manęs nepaliktų. Randu jį manęs jau laukiantį. Atsidaro karietos durys. O gi pilna nuo grindų iki lubų prikimšta įvairiausių rakandų. Per tą laiką vairuotojas sužvejojo keliauninkus: vokietis iš Širvintos, žydas ir žydelka, lietuvė kontrabandininkė ir vienas ūkininkas zanavykas.
Iš Naumiesčio į Vilkaviškio stotį – 17 varstų. Apie dvi valandas važiavimo. Tylėti – nuobodu. Žiopsoti pro langus – dar nuobodžiau. Dailių vaizdų nėra. Lyguma, lyguma, lyguma. Yra nemažai dvariukų, tiesa, jau bankrutuojančių. Žemė – kuo puikiausia. Molis prie juodžemio. Ūkininkai gyvena labai dailiai ir pasiturinčiai,“ – komplimentus zanavykams ir kapsams rėžė keliautojo plunksna.
1914 m.
