Vasariška šiluma 1936 m. laikraštyje dirbusį žurnalistą atvedė į pasienį su prūsais.
Kelionių įspūdžiai prasidėjo prie Vištyčio ežero ir baigėsi Kudirkos Naumiestyje.
Anot senosios publikacijos, „Nuo Vištyčio prasideda prūsų žemės. Tęsiasi palei Virbalį, Kybartus, Kudirkos Naumiestį, Slavikus, Sudargą, Smalininkus, Rusnę.
Niekada nebuvęs paprūsėje, visada galvojau, kad visi anos pusės gyventojai nešioja trumpus ūsiukus. Visi šukuoja plaukus iš dešinės į kairę ir šaukia: „Heil“. Apsirikau.
Kartą kitoje Širvintos upės pusėje sutikau pilietį ir šūktelėjau: „Guten Tag“. Man buvo atsakyta lietuviškai: „Labas, ponas“. Paklausiau, kaip sekasi. Išgirdau, kad uždirbtos markės išleidžiamos Lietuvoje. Dažniausiai vokiečiai pirkdavo dešrą ar lašinius.
Norėdamas sutikti daugiau „vokiečių“ kalbančių lietuviškai nuvykau į Kudirkos Naumiestį. Prie pat sienos pereinamojo punkto.
Pats Naumiestis skurdokas. Dabar tik antraeilis Šakių apskrities miestelis. Čia yra katalikų ir liuteronų šventovės. Graži dviejų aukštų iš rusų cerkvės perstatyta pradžios mokykla. Puošnus V. Kudirkos paminklas, o kapinėse – himno autoriaus kapas.
Kitame miestelyje – Kybartuose galima sutikti daugybę vokiečių. Tiesiai iš Eitkūnų ateina pėsčiomis. Giria lietuviškus restoranus ir maistą. Ne paskutinėje vietoje ir kaina. Sakoma, Kybartuose daug pigiau nei Eitkūnų užeigose.
Pačiame (Suvalkijos) pasienyje žmonės gerai gyvena. Žemė itin derlinga. Vietiniai ūkininkai – didelių žemių savininkai. Daug ką nusižiūrėję iš vokiečių.
Kiekvienas paprūsės miestelis sutvarkytas ir tinkamai prižiūrimas.“
1936 m.
