Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į vieną seniausių miestelių Sūduvoje atvyko reporteris. Į mažą Alvito bažnytkaimį 1938 m. suplūdo minios. Kiekvienų metų liepos pabaigoje Alvite garbinama Šventa Ona.
Senojo žurnalisto plunksna rašė, kad tą karštą vasarą, Šv. Onos atlaidų metu „Alvito bažnyčią apgulė elgetos. Raiši, akli, be kojų ir netgi gulintys lovose pasižymėjo, kaip dideli rėksniai.
Šaukia it kas jų padus svilintų. Šaukia visų šventųjų vardus. Mat garsiau rėkiantis gauna daugiau išmaldos. Į tokį daugiau praeivių nukreipia savo žvilgsnius. Dažnas iš jų pasidėjęs šalia limonado bonką. Per didelis burnos aušinimas išdžiovina gerklę.
Visa ši kariuomenės, kurią sudaro per keliasdešimt asmenų yra elgetavimo profesionalai. Jų veidus galima išvysti kiekviename Lietuvos miestelyje. Jie yra pirmieji Šiluvos ir kitų stebuklingų vietų lankytojai.
Šiais metais į atlaidus suplūdo minios. Miestelėnų žodžiais kalbant, jau seniai tiek nebuvo. Klebonijos sodas buvo pilnas jaunimo. Sodas prie pat šventoriaus. Norint patekti į soda, reikia pereiti visą besimeldžiančią minią.
Klebonijos sode buvo pilna stalų. Ant jų – gyva saldainių, limonado, skanėstų prekyba. Pro šventorių, dėžė po dėžės, ėjo visoki gėralai, taburetės ir kiti baldai. Reikia manyti, kad sodas klebonijai davė dideles pajamas.
Ieškoti prekių nereikia – jos pačios susiranda pirkėją. Ant vežimo užsilipęs jaunas vyras šaukia: „Šaltas limonadas, ką tik nuo ledų. Pirkit, ba tuoj išvažiuoju į namus.” Jo balsa bando nustelbti moteriškė: „Aš ne Marijona, aš Ona. Šiandien mano vardo diena. Barankas parduodu už pusę kainos. Pusė lito – virtinė. Pigu, į valias.”
Greta barankų pilno vežimo, palapinėje lindi stambaus sudėjimo, bet mažai žvalus suvalkietiško tipo karabelninkas. Jis ne taip garsiai, bet drūtai reklamuoja savo prekes: „Melskit Dievą, kad vėl nesugrįžtų lietus. Kad nesupūtų rugiai. Pirkit, tik ką pašventintas ir naujai parašytas maldaknyges „Aukso knygelė”. Tik vienas litas”.
Tokios panašios prekybos – dešimtys palapinių. Bandoma parduoti įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, jeigu saldainių niekas neperka, duodama kirsti. Sueina du jaunuoliai. Vienas saldainį laiko už įpakavimo popierinių galų, kitas kerta per saldainio vidurį su delno šonu. Jei saldainio galas nutrūksta, saldumynas atitenka kirtėjui. O už saldainį tokiu atveju sumoka laikytojas. Taip nuperkama saldainis ir turima pramoga.
Štai baigėsi jau atlaidų diena. Turtingesni atlaidus užbaigs vakarėliu Šaulių namuose. Maldininkams atlaidai baigsis pamaldomis. O prekybininkams – dideliu pelnu.
Dar kelias dienas Alvitas ir visa apylinkė vargs, kol visi svečiai išsiskirstys į savo namus. Bus nuganytų javų, trūks tvorų, o kai kas liks ir be šonkaulių.
Tokia jau yra Šventa Ona Suvalkijoje. Būtent į čia visi važiuoja pirkti šaltyšiaus Jonui dūdą.”
Alvitas, 1938. VII. 26.
