Kas gi girdėti Marijampolėje, – klausia praėjusio šimtmečio trečiame dešimtmetyje išleistas laikraštėlis. Tuo metu Marijampolė buvo vadinama kapsų sostine. Titulą perėmė iš kaimyninio Vilkaviškio. Todėl rezultatai turėtų kalbėti patys už save.
Anot senosios publikacijos pastebėjimų, „Marijampolėje telkiasi visas Suvalkijos gyvenimas. Čia vyksta nenutrūkstamas judėjimas. Tačiau meniškumo labai maža. Sklinda gandai, kad kažkas švarko atlape nešiojasi pavedimą miesto muziejaus steigimui. Yra norų Laisvės paminklą naujame Basanavičiaus skvere statyti. Padoresnės scenos su sale marijampoliečiai taip pat neturi. Nėra kur tinkamai pasidžiaugti Valstybinio teatro gastrolėmis. Miesto sode buvusi salė nugriauta, o kitos niekas nesiryžta statyti.“
Marijampolėje apsilankęs žurnalistas pripažino, kad valdant burmistrui J. Maurukui „reikalai mieste žymiai pagerėjo. Gatvės tapo švarios, o šaligatviai beveik visur išgrįsti.
Gražus ir bene didžiausias Lietuvoje Vytauto vardo sodas. Nuo svarbiausios gatvės atskirtas puikia tvora. Marijampolės miesto sode pagamintas gelžbetoninis tiltelis. Suoliukai sutvarkyti, o takeliai – švarūs. Vytauto vardu vadinamas miesto sodas tikrai puiki poilsio ir pasivaikščiojimo vieta. Vis tik vakarais sodui trūksta tinkamo apšvietimo.
Įvairūs turgūs iš Basanavičiaus aikštės yra iškelti. Centrinėje aikštėje neseniai buvo įrengtas gražus, žalia tvorele aptvertas skveras. Netgi su „kliombu“. Bet pačiame aikštės viduryje vis dar riogso senasis ilgas pastatas, marijampoliečių vadinamas, „ilgabromis“.
Gyvulių rinka nukelta į tinkamą vietą užmiestyje. Netoli J. Basanavičiaus vardo tilto.
Visa tai yra Marijampolėje, o kažkada visi vadino Starapole. Dabar miestas jau naujas. Išaugęs ant išparceliuotų Kvietiškio dvaro laukų. Iš abiejų pusių išvagotas geležinkelio linijos.
Naujame mieste išvesta apie trisdešimt naujų gatvių. Čia yra elektros apšvietimas. Geležinkelio pravedimas davė didelę naudą.
Praėjusiais metais prie pat miesto iškilo cukraus fabrikas. Viduje vyksta stropus pasiruošimas naujam cukraus gamybos sezonui. Rengiamas dar vienas didelis katilas, pastatytas runkelių aruodas.“
Pasak Marijampolės burmistro, „nuolatinių bedarbių beveik nėra, tačiau šimtas žmonių vis dar ieško darbo. Netrukus prasidės naujos halės statyba. Numatytas ir autobusų stoties pastatymas. Laukiamas ugniagesių garažo antrojo aukšto iškėlimas. Čia įkursime miesto savivaldybę. Numatyta nedidelė salė skaityklai ir muziejui.
Prie marijonų vienuolyno statomi puikūs mūriniai rūmai kunigams emeritams. Vienuolės už Vytauto miesto sodo, Petro Armino gatvėje, taip pat statosi sau namus.
Ponas burmistras pažymėjo turintis vilties, kad Marijampolė pateks į tų kultūringai sutvarkytų miestų sąrašą.
Marijampoliečiai tikrai tapo modernesni. Kiekvieną sekmadienį renkasi į inteligentų klubą pasilinksminti.
Šią vasarą mieste vieši meno garsenybė Maksas Bandas. Šiaip jis nuolat gyvena Paryžiuje. Savo sukurtais paveikslais Maksas garsina Lietuvos vardą. Iš čia jis kilęs, čia susiformavo geniali atlikėjo kūrybos dvasia.
Kas savaitę marijampoliečiai skaito du laikraščius: „Suvalkietis“ ir „Šaltinis“.
1932 m.
