Atkarpa Panevėžys-Ukmergė. Maršrutas, kuris prieškaryje vedė per mažiausiai penkis vieškelius. Istorinių detalių kupiname kelyje slėpėsi žilą senovę menantys paminklai. Pakelėje stovėję, legendomis ir padavimais apipinti rūmai, piliakalniai, švedų karių kapai, milžinkapiai pritraukdavo būrelius turistų.
Šiais keliais žygiavo lenkų, švedų, rusų kariuomenės. Būriais traukdavo iš didžiojo etmono Radvilo pilies Biržuose. Šiuose vieškeliuose ir pakelės dvaruose vyko dramos ir tragedijos menančios praeities lietuvių aristokratų gyvenimus. Tarpukaryje buvo susirūpinta istorinių objektų apgailėtina būkle. Buvo keliamas klausimas, kas turėtų rūpintis senų pastatų išlikimu.
Greta senųjų paminklų buvo galima aptikti lietuvišką realybę. Kelyje tarp miškų buvusiuose miesteliuose ir bažnytkaimiuose akis badydavo skurdo ženklai. Trobos šulais paramstytos, be normalių stogų, langai skudurais užkamšyti. Tai garsiųjų lenkų šlėktų palivarkai. Kažkada mėlyno kraujo palikuonių tėvai turėjo nemažus ūkius, bet tarpukaryje jų gyvenimas buvo nepavydėtinas.
Turistinio maršruto iš Panevėžio į Ukmergę kelyje galima buvo pamatyti vargo prispaustus buvusius ponus. Pavasarį kiemuose sėdinčius klumpėtus „bajorus“, kėdėse atsilošusius ir kertančius karklinius žabus. Skurdo senieji lenkų dvarininkų paveldėtojai nepriklausomoje Lietuvoje. O galėjo grįžti į gimtinę vos tik lietuviai išvijo lenkus iš savo laukų. Tarpukaryje jau tik bajorų ainiai į lietuvišką turgų ir bažnyčią važinėdavo. Pažaliavusiais surdotais, pageltusiomis liemenėmis, ir nurudavusiomis saulės išdegintomis skrybėlėmis pasipuošę.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje Panevėžio ir Ukmergės apylinkės bažnyčiose jau nebesigirdėjo lenkiškos evangelijos ar pamokslų. Dažnas „tuteišis“ nieko neatsakydavo į lietuvišką pasisveikinimą.
Šio senojo kelio kaimuose buvo nemažai sulenkėjusių lietuvių. Jie vis dar gyveno savo nostalgija ir iliuzijomis. Dažnas labai džiaugėsi, kada Nepriklausomybės kovose lenkų raitelių brigados miškais traukė Ukmergės link. Lietuvių savanorių būriai išsklaidė jų viltis, tačiau lenkų nostalgija niekur nedingo.
Kuo skurdesnis pakelės kaimas, tuo didesnės šlėktos juose gyvendavo. Tačiau stambesni lenkų ženklai tarpukaryje po truputį jau nyko. Jeigu 1925 m. dar buvo dideli dvarai, aukšti rūmai dirvonuojančiais laukais apsupti, tai 1935 m. liko kuklios naujakurių sodybos jaunais medeliais sužaliavusios.
Šalia Ukmergės styro gražus Tulpakiemio dvaras. Žiloje praeityje buvo vadinamas Paobelių rūmeliu. XIX a. tai buvo puiki garsių magnatų Daunoravičių pasilinksminimo vieta. Didelių balių ir apylinkės dvarininkų suvažiavimo centras. Dar 1923 m. čia šeimininkavo Marija Kosakovskienė. 1935 m. lenkų dvare nebeliko nė kvapo. Nebeliko ir senosios prabangos.
Prieškaryje viename iš vieškelių vedančių į Ukmergę pasigėrėjimą keldavo Siesikų pilis. Tai buvo garsių senovės didikų ainių Daugėlų rezidencija. Ant gražaus ežero kranto dunkso romantika apipinti rūmai. Kadaise buvo viena iš galingiausių tvirtovių. Kampuose vis dar žėri du geležim apkaustyti bokštai.
Dvaro rūsiuose kalėjo švedų belaisviai, vėliau rusams į nagus patekę Napoleono prancūzai. Dvarininkams neįtikdavę baudžiauninkai ir lietuvių sumušti bolševikai. Daug skirtingų kariuomenių mindžiojo dvaro kiemą. Daugybė įspūdingų puotų regėjo apylinkių žmonės. Karietomis statinėse teliuškuodavo iš užsienio atvežtas midus, alus ir šampanas. Niūrios ir storos pilies sienos mena daug tragedijų. Prieškaryje prie rūmų riogsojo senos patrankos. Manoma atimtos iš švedų kariuomenės antpuolių į Lietuvą metu.
Siesikų dvarelio sienos buvo nukabinėtos ištisomis retų paveikslų kolekcijom. Salės buvo užversto meno vertybėmis. Tačiau didelę jų dalį išvogė vokiečiai pirmojo pasaulinio karo audrose.
Smetoninėje Lietuvoje vis dar kabėjo brangios, garsių italų menininkų graviūros ir freskos. Rūmų salėse riogsojo įmantrūs baldai. Pilies teritorijoje dar buvo galima pamatyti senovės lietuvių šventovę. Kurioje mūsų protėviai garbino žalčius ir perkūną.
Siesikų dvaro rūmai dvelkia praeities žygių aura, bet didvyrių dvasios tarpukaryje jau nebuvo nė kvapo.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2021 m. gruodžio 9 d.
