Vyskupas Justinas Staugaitis paliko išsamius prisiminimus apie zanavykų gyvenimo būdą devynioliktame šimtmetyje.
Apie „pagarbinimą“ sutikus kaime praeivį. Kada tyliai prasilenkti buvo labai nemandagu. Reikėdavo sakyti: „Garbė Dievui tėvui“. Įkyrus raginimas valgyti buvo laikomas mandagumo gestu.
Pasak garsiojo signataro devyniolikto amžiaus pradžioje zanavykai „gyveno sutikime ir meilėje. Giminiuočiai lig kelintos kartos vieni kitų išsiilgdavo, į pokylius kviesdavo. Samdiniai – berniukai ir merginos – būdavo per viena laikomi su paties ūkininko vaikais. Visa šeimyna drauge važiuodavo į bažnyčią. Visi gyvendavo tais pačiais džiaugsmais, tuos pačius nuliūdimus kęsdavo. Samdiniai nemainydavo kasmet vietų, dažnai pas tą patį ūkininką ir pasendavo.
Ypatingoje pagarboj buvo laikomi senesnieji. Dar man beaugant, būdavo, Dieve sergėk, ką bloga vaikui pasakyti apie „dėdę“.
Abiejų lyčių jaunimo santykiai pasižymėdavo padorumu ir kuklumu. Jei mergelei kada atsitikdavo, netekus rūtų vainikėlio likti motina, tai apie tai būdavo girdėt keliose parapijose. Jokių gūžynių senovėje žmonės nepažinoję. Rinkte būdavo ir senovėje rindavęsi. Kaimuose gyvenant, nesunku būdavo susieiti.
Šventomis dienomis, kai žmonės iš bažnyčios sugrįžta, žiūrk, besitelkia kaimo gatvėje senų ir jaunų krūvos. Bet būdavę vengiama žaidimų abiejų lyčių drauge. Vaikinai ritinį mušdavo, merginos dainuodavusios, bobelės plepėdavusios, seniai pypkius rūkydavo. Saulutei leidžiantis, eidavę kas sau namon.
Santykiuose vienų su kitais yra buvusi gana smarki etikieta, kurios taisyklių reikdavę paisyti. Vienas kitą pasitikęs tylomis nepraeisi, reikia „pagarbinti“. Žmonės to paties kaimo tuo ir pasitenkindavo. Kito kaimo, seniau matytas žmogus, giminė ar pažįstamas, reikia pasveikinti paduodant ranką. Moteriškos pasibučiuoja. Senesniam vyrui ar moteriai reikia pabučiuoti ranką ir kaktą prie rankos pridėti.
Radu bedirbant, reikia pasakyti: „Padėk Dieve“. Valgantiems sakoma: „Sotink Dieve“. Įėjus į svetimą trobą reikia taip pat „pagarbinti“ vyrui kepurę pakeliant.
Jei ne to paties kaimo žmogus, tai turi su visais pasisveikinti pradedant nuo krašto. Paskui einama atsisėsti nelaukiant, kol prašys. Reikia pataikyti į savo vietą atsisėsti. Jeigu ubagėlis ar piemenukas, tai ant suolelio pas pečių. Jei šiaip jaunas vaikinas ar mergina, tai ant šalinio suolo tarp stalo ir šaukšdėčio.
Jei svečias norima vaišinti, tai jis lig paskutiniosios turi dėkoti, kad nereikia. Jei prisimynus prašoma prie stalo, tai svečias turi eiti nenoromis vis dėkodamas. Sėsti prie stalo reikia iš tolo, atsilošus. Dieve saugok ant stalo užsigulti. Valgį reikia imti palengva, lyg kas nenoromis, kramtyti ir ryti pamažėle. Vis šnekučiuojant, valgyti nedaug, žiūrėti, kad ant stalo dar liktų. Būtų labai negražu paimti paskutinis kąsnis.
Jeigu duodama degtinės, tai reikia laukti, kol užgers, ir paskui nesiskubinti stiklelio imti. Ir imti tik labai prašant. Negalima išgerti stiklelio lig dugno. Juo daugiau lieka, juo gražiau. Išgėrus reikia tą patį stiklelį kitam pripilti. Pavalgius reikia kitų nelaukiant nuo stalo atsitraukti. Po valgio svečias turi tuoj ruoštis namo. Ilgiau užtrukti, juo labiau pasilikti nakvoti tegali tik labai prašomas. Mylimą ir gerbiamą svečia reikia būtinai palydėti. Jei pėsčias, tai lig savo laukų sienos, jei važiuotas, tai lig vežimo ir vartų.“
1921 m.
Tomas Sušinskas
