Sekmadienį pagaliau buvo atidarytas rekonstruotas Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadionas. Tačiau jame vyko ne tik futbolininkų kova ant stadiono vejos. Šalimais kunkuliavo ir nematomas moralinis frontas socialinėje erdvėje.
Šios moralinės vertybių kovos avangarde atsidūrė „15 min“ žurnalistai. Jie tiesiai šviesiai užklausė stadione koncertuoti besiruošiančių atlikėjų, ar šie teisingai elgiasi. Juk dar vasarą dalis jų „cancelino“ Ramūno Karbauskio Naisių festivalį. Tuo metu priežastys buvo net menkesnės – tai politiko ketinimas kreiptis dėl V. Landsbergio pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės vadovo suteikimo statuso, ir seksualinių mažumų poreikių ignoravimas. O, štai, Kauno mero verslas moka mokesčius rusijai, taip finansuodamas karą. Jis, taip pat, netrykšta meile ir toms pačioms mažumoms. O ir futbolo federacija neša nusikalstamo pasaulio veikėjų šleifą.
Visi atlikėjai, tarsi susitarę, aiškino, kad stadionas yra visų kauniečių. O, tuo tarpu, Visvaldas Matijošaitis amžinai Kauno meru nebus. Nežinau, kaip jums, bet aš čia matau dvigubus moralinius standartus. Juk paklausus apie Naisių festivalį, būtų galimas toks pats atsakymas. R. Karbauskis Naisiuose irgi amžinai negyvens. Maža to, priklausomai nuo asmens politinių ar progresyviųjų pažiūrų, nuodėmes skirtingos.
Štai, Karbauskių niektauza bandė „perrašyti“ istoriją. Suprask, Latvija, Estija pirmąjį vadovą turėjo. O, štai, pagal jį, mus į nepriklausomybę nematoma šventa Dievo dūšelė vedė. Tačiau tik nusišnekėjo ir viskas tuo pasibaigė. Tuo tarpu, Vičiūnų valdoma grupė iki šiol nepasitraukė iš rusijos. O už tuos pinigus galimai perkamos bombos ir žūsta žmonės. Dabar! Tačiau tai nekliudo mūsų šoumenams pasimėgauti ovacijomis naujame stadione. Gal priežastis yra visai ne vertybės. Tiesiog prarasti auditoriją Naisiuose ne tas pats, kas prarasti Kauną. Kai kam tai gali reikšti ir iki 50 procentų sumažėjusias pajamas.
Vadinamoji „cancel kultūra“ yra laikoma 21 a. amžiaus reiškiniu. Tačiau visais žmonijos laikais buvo smerkiami ar persekiojami tie, kas netelpa į bendruomenės nustatytus moralinius rėmus. Tiesiog tada tai padėdavo palaikyti tvarką… Arba sudeginti neįtikusią kaimo „raganą“.
Pati „cancel kultūra“ savaime nėra bloga. Daug kas tai laiko puikiu pilietiškumo įrankiu, norint išreikšti visuomenės poziciją. Arba nubausti amoraliai besielgiančią įtakingą įžymybę, politiką. Deja, neretai tai virsta dvigubų standartų „raganų medžioklės“ įrankiu. Ypač, jei tai kyla ne iš visuomenės širdies, bet tą pradeda skatinti tam tikros politinės grupės ar asmeninių interesų turintys įtakingi asmenys. Dažnai garsūs pramogų atstovai tiesiog atkartoja visuomenėje vyraujančią moralinę kryptį, taip siekdami įgyti papildomo populiarumo. Manyčiau, kad būtent taip atsitiko šiuo aprašytu atveju.
Tiesa, nemanau, kad šie atlikėjai „cancel kultūros“ propaguotojų bus smerkiami, o tai tik parodo „cancel kultūros“ vertybių puoselėtojų moralinį veidmainiškumą. Jie puola tik silpnus. O kur randa deramą atsaką, pasitraukia arba neeskaluoja. Tai, iš esmės, griauna „cancel kultūros“ judėjimo vertybinę prigimtį. Juk būtent jų dėka dabartinis Kauno meras gaus mažiausiai 10 procentų papildomų populiarumo balsų. Tegul ir laikinai.
Švaria sąžine čia lieka nebent komikas Olegas Surajevas. Jis stadiono atidarymo vakarą, ištikimas savo principams, vienišai vaikščiojęs palei stadioną su plakatu sakančiu „ne“ Vičiūnų verslui rusijoje.
„Cancel kultūra“ ryja savo vaikus (II dalis)
,
Giedrius Iškauskas
