Pasak lietuviškų kaimo tradicijų tyrinėtojo B. Buračo, „Devyniolikto amžiaus viduryje, šeštadienio vakarais, beveik kiekviename kaime vykdavo jaunimo pasilinksminimo sueigos. Vadinamos vakaruškos. Jaunimas susirinkdavo paprastai pas vietos ūkininką, kurio sūnus buvo muzikantas arba kuris turėjo didelę patalpą šokiams.
Į vakaruškas vyrai ir mergelės eidavo pasidabinę. Vasaros metu vyrai vilkėjo ilgus, baltos drobės marškinius. Jie buvo užleisti ant kelnių viršaus. Kaip ir kasdien prie darbo, tačiau jau nesuplyšusius. Marškinius sujuosdavo su pinta juosta. Vilkėjo plačias margas arba baltos drobės kelnes. Specialiai vakaruškoms buvo daromos vyžos pamuštos kietais, smaluotais padais. Kad šokant labiau taukšėtų. Tokios vyžos per vieną šokių vakarą suplyšdavo.
Senovėje batai buvo didelė retenybė. Jei kuris vyras turėjo batus, tai jų užtekdavo visam amžiui. Į kaimo vakaruškas su batais niekas neidavo, tik retkarčiais į bažnyčią.
Vyrai eidami į vakaruškas marškinių užantyje nešdavosi riešutų, žirnių, pupų, obuolių. Vaišindavo mergeles. Saldainių senovėje nebuvo. Vėliau, kai jau atsirado saldainiai, tai daug vargo buvo su jais. Bešokant ir sušilus jie ištirpdavo.
Mergaitės į vakaruškas ėjo vienmarškinės. Vilkėjo plačius, kartais languotus sijonus. Galvas puošdavo rūtų vainikėliais. Vasaromis buvo basos, o žiemą dėvėjo vyžas ar nagines.
Susirinkęs jaunimas šokdavo didelėse priemenėse. Pašokę susėsdavo dainuoti ir pasišnekėti. Ten pat, kur priemenėse ant laktų žąsys kiaušinius dėdavo.
Vakaruškose muštynių niekada nebuvo. Šokiai seniau buvo labai paprasti. Dabar (tarpukaryje) tokių jau niekas nešoka. Šokdavo vyžų šokį, suktinį ar čiutytą. Šokdavo poromis ar susikabinę trise. Šokinėdavo vienas prieš kitą ir susikibę rankomis. Buvo madoje šokant smarkiai mušti kojomis į žemę. Visi šokėjai dainuodavo.
Muzikantai pritardavo vamzdeliu, skudučiais, ožragiais, būbneliu. Gudresnieji muzikantai kartais pasigamindavo smuiką iš kokios paprastos lentelės. Tokiais instrumentais anuomet grodavo ir vestuvėse.“
