Šilavoto parapijos pirmasis kunigas, knygnešys Antanas Radušis 1848 m. gimė Gižų valsčiuje, Oranų kaime. Visą savo gyenimą paskyrė Šilavoto parapijai. Čia platindamas draudžiamą lietuvišką spaudą veikė su pačiais žinomiausiais to meto knygnešiais. Besimokydamas Marijampolėje bičiuliavosi su Petru Kriaučiūnu ir Jonu Basanavičiumi.
Po kunigo mirties praėjus dešimtmečiui, knygnešio gyvenimo akimirkos buvo užfiksuotos laikraštyje.
Anot šaltinių, „Nors kūnas jau miręs, žmogus lieka gyvas savo dvasia ir darbais. Taip žmonių iš Šilavoto atmintyje išliko kunigas Antanas Radušis. Minimas asmuo gimė Gižų parapijoje, Oranų kaime.
Radušių šeima dar prieš lenkmetį išsipirko namą iš baudžiavos. Todėl galėjo sau leisti šiek tiek laisviau kvėpuoti. Rūpestinga Antano motina, našlė rado išteklių leisti sūnų į mokslą. Būsimo knygnešio kelias vingiavo į Marijampolės gimnaziją, o vėliau į Seinuose įsikūrusią kunigų seminariją.
Tais niūriais laikais Marijampolėje vyravo lenkiška dvasia. Lenkiškai mintyse svajojo ir gimnazistas iš Vilkaviškio krašto. Papūtus lietuviškam vėjeliui, Antanas įsišventina kunigu. Uoliai griebėsi bažnytinio ir tautinio darbo. Maišais gabeno lietuvišką žodį. Visa tai platino, kur tik galėjo.
Žymesnieji knygnešiai jau seniai žinojo jo kambarėlį. Ne kartą jautė žandarų alsavimą į nugarą. Sėkmė lydėjo – nesučiupo nei karto.
Kartą Skriaudžiuose buvo atnešta Antanui maišas knygų. Netrukus prie durų pasirodė žandaras. Kambaryje – išsklaidytos po aslą knygos. Antanas lėtai, neskubėdamas uždarė kambario duris ir įsileido žandarą į vidų. Šypsodamasis, lyg patenkintas svečiu, pavaišino jį papirosu. Neparodžius jokios baimės, nelaimė praslinko pro šalį.
Punskas, Šakiai, Alvitas, Ūdrija ir Skriaudžiai – džiaugėsi veiklų žmogų turėdami. Visi, kam tik reikėjo, drąsiai jo klausdavo: „Ar turi dar, kunigėli, lietuvišką maldaknygę ar kalendorių?“. Ir buvo didelė naujiena, kada Ilguvos dvarininkė naktį atsiuntė savo pasiuntinį į Šakius. Buvo klausiama, ar negautų pas kunigėlį, kokį atliekamą „Aušros“ numerį.
To laiko inteligentai iš Šakių pasidalino į dvi stovyklas. Jaunesnieji su kunigu Antanu kalbėjo lietuviškai, o senesnieji – lenkiškai.
Vėliau Antanas Radušis dalyvavo garsiajame Vilniaus seime. Prisidėjo savo pinigu prie mergaičių progimnazijos įkūrimo. Aktyviai veikė mažoje Šilavoto parapijoje.
Ūdrijos apylinkėje kunigas surinko beveik du sąsiuvinius lietuviškų dainų melodijų su žodžiais. Beveik du šimtus dainų surankiojo Šilavote. Kunigas buvo muzikos mėgėjas. Visose parapijose organizuodavo chorus.
Dievo apvaizdos vedamas Antanas patenka į Šilavotą. O ten – smėlio kalnai. Nė kuolelio, nei tvoros. Būk pirmas, pradėk, sukurk ir klebonauk. Nenusigando darbštusis lietuvis. Ant greitųjų pasitaisė prastas trobeles. Kad smėlis į akis nelystų, apsodino jas medeliais. Netrukus griebėsi gaminti plytų bažnyčiai statyti.
Nemažai privargo, įlindo į skolas, bet parapijos darbą nudirbo. Trobesiai, didelė su dviem bokštais skarda dengta bažnyčia iškilo į viršų. Atsirado grindys ir vargonai. Jau buvo užsimojęs ir altorių statyti. Bet atėjo karas.
Granatos pažeidė bažnyčią, kleboniją. Buvo sudeginta špitolė. Karas pakirto kunigo Antano Radušio sveikatą. Mirė 1918 m. rudenį.
Kunigas niekada nesėdėdavo be darbo. Turėjo triūso trobesių statybose. Tačiau rado laiko pasodinti šimtus medelių. Gražus jau miškelis suaugo. Žmonės sakydavo, kad klebonas gerą ranką turi sodindamas. Vietiniai nusižiūrėjo ir patys pradėjo sodinti.
Antanas Radušis gyvai jautė žmonių reikalus, mokėjo juos paguosti. Su visokiais skundais vietiniai eidavo į kleboniją. Vaišindavo žmones arbata, o tada įsišnekėdavo apie viską. Ryšys tarp klebono ir parapijiečių buvo didelis. Karas viską sugadino ir nutraukė.
Gera daręs žmogus nemiršta. Jis tampa gyvas pas Dievą, gyvas tarp žmonių savo gerais darbais, – pasakojimą užbaigia amžininkas“.
Lietuvybę skatinęs ir pats ja gyvenęs kunigas, knygnešys Antanas Radušas mirė pirmaisiais Lietuvos laisvės metais. Vilkaviškio krašto sūnus įsiamžino Prienų ir Šilavoto istorijos puslapiuose. Šilavote įsikūręs Davatkyno muziejus tęsia pradėtus parapijos įkūrėjo darbus.
Kunigas palaidotas senosiose Šilavoto kapinėse.
