Nors iki birželio pradžioje vykstančių Sekminių dar marios laiko pažvelkime, ką apie lietuvių širdžiai artimą šventę 1937 m. rašė laikraščiai.
Anot senosios publikacijos „Sekminių dieną beržais pasipuošdavo ištisi kaimai. Tai šventė, kurios labiausiai laukdavo sodybos. Ligi Sekminių didieji darbai laukuose jau būdavo nudirbti. Avižos, žirniai ir miežiai pasėti. Pievos nuakėtos ir nulygintos.
Todėl buvo galima pailsėti, nuvažiuoti į atlaidus. Pasikviesti gimines ar pažįstamus. Pasikalbėti su svečiais prie šaltos alaus stiklinės.
Šiaurės Lietuvoje eina derlingų laukų ruožas, kuris garsus naminio alaus gamyba. Čia Sekminės buvo švenčiamos ypač iškilmingai. Kiekvienas save gerbiantis ūkininkas pagamindavo keletą statinaičių tamsaus alučio. Šventės išvakarėse kaimynai lankydavo vieni kitus. Koštą alų ragaudavo tik šeimų galvos – gaspadoriai.
Sekminių rytą prasidėdavo visuotinis apsišvarinimas. Trobos ir seklyčios buvo išvalomos, kaip stiklinės. Kiemai ir darželiai iššluojami ir išbarstomi geltonu smėliu. O žalumynais sūduviai iškaišydavo kiekvieną kiemo kertę. Berželių šakelės buvo prie kiemo vartelių, prie gryčios durų ar kambariuose prie lovų. Svaiginančiai kvepiantis miškas turėjo ateiti į sodybų kiemus – tokia tradicija. Jausti gamtą troboje, miegoti gamtos apsuptyje. Užuosti svaiginantį beržų aromatą.
Merginos slapta nusilauždavo kartais ir šermukšnio šakelę. Nešėsi į svirną ar seklyčią. Su ranka nutraukdavo dantytą šermukšnio lapą ir pešiodavo. Jei porinis – šiemet ištekėsiu, jei „lyčnas“ dar metus mergausiu. Šeimininkės šventintomis žolelėmis pasmilkdavo žąsiukus. Kad varnos neišnešiotų ar lapės neišgaudytų.
Pats svarbiausias Sekminių patiekalas – virtiniai. Virtiniai varškėčiai ir lašiniuočiai. Pusryčiams juos valgydavo su sviestu ar šviežia grietine. Per Sekmines ūkininkai važiuoja į bažnyčią geriausiais žirgais ir pakinktais. Jaunimas jodavo raiti su eržilais. Beveik kiekvienas švarko atlape turėjo rūtos šakelę ar šiaip kokią ankstyvą gėlę. Dažnai pakinktus ar kamanas puošdavo žalumynais.
Prie šventoriaus vartų vaikščiojo jaunimo būreliai. Aptardavo, kur bus šokiai ar gegužinė. Dalindavosi informacija, kokie muzikantai užsakyti.
Iš bažnyčios šeimininkai grįždavo jau kartu su svečiais. Ateidavo ir kaimynai. Išgerdavo šalto alaus ir užkąsdavo. Eidavo apžiūrėti laukų ir pievų. Kaip atrodo rugiai. Kaip dygsta vasarojus. Viską apžvalgę ir viską aptarę vėl sugrįždavo į seklyčią. Tuomet prasidėdavo tikrosios Sekminių vaišės. Dažnai nusitęsdavo iki ryto.
Iki Sekminių kaimuose niekas nesimaudydavo. Nes vanduo dar nešventintas. Todėl per anksti besimaudančius gali sutraukti mėšlungis. Laumės galėjo sučiupti už kojos ir nutempti į gelmę. Sekminių dieną maudymosi sezonas buvo atidaromas oficialiai. Ir rūpestingos mamytės jau nebedrausdavo mažiesiems merkti į vandenį kojas.
Per Sekmines kaimas įžengdavo į vasaros pramogų, darbų ir rūpesčių laikotarpį.
1937 m.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2022 m. vasario 3 d.
