Anot lietuvių keliautojų užrašų, „Buvo gražus, saulėtas 1928 m. birželio sekmadienis. Keliolika mokytojų sutarė aplankyti Druskininkus. Tai vienas gražiausių Lietuvos kampelių. Sutartą dieną vieškeliu jau švilpė nemažas dviratininkų būrys. Oras gražus – kelias puikus. Visi geroje nuotaikoje.
Apie keturis kilometrus nuo Leipalingio pamatėme ežerą. Vanduo tyvuliavo kaip veidrodis. Pakrantėje augo alksniai. Netrukus suklykė antis. Skraidė kelios žuvėdros. Belieka rodos sustoti ir grožėtis gražiąja Dzūkijos gamta. Bet mūsų laukė Druskininkai. Nuo šio ežero iki miestelio dar apie dešimt kilometrų. Todėl sukom savo „fordus“ toliau.
Čia prasidėjo miškas. Jis tęsėsi iki pat Nemuno. Mes važiuojame, o jaunos pušelės mums linguoja. Viršuje kartais išgirstam vanago klyksmą. Mes skubame. Norime greičiau pamatyti Lietuvos Šveicariją – Druskininkus.
Trys kilometrai nuo išsvajotojo tikslo glūdi Kaziulių kaimas. Aplinkui ošia miškai. Dainuoja savo amžiną dainą. Čia pasijunti tarsi senovėje. Kada visa Lietuva buvo apaugusi giriomis, o kirtimuose gyveno lietuvių naujakuriai.
Važiuodami mažai kalbamės. Visi paskendę svajonėse. Privažiavome didelį „Liesnos“ kalną. Leidžiamės nuo jo pėsti. Klonyje teka mažutis upelis apaugęs tankiais krūmais. Netoli tvenkinys ir senas malūnas.
Jau netoli kurortas. Mes visi skubame. Prasideda lenktynės, kas pirmas nuvyks. Pagaliau atsiveria vaizdas į Nemuną. Aukšti upės krantai apaugę pušimis ir krūmais. Už Nemuno – Druskininkai.
Visas miestelis paskendęs medžiuose. Kyšo tik bažnyčios ir namų stogai. Štai ir kurorto parkas. Pilnas ponų, ponių ir panelių. Nemuno krantais vaikščioja lenkų sargybiniai.
Suguldome krante dviračius. Ir prisiartiname prie upės. Mūsų visai nemažas būrys – penkiolika. Visi žiūrime į pavergtą kraštą. Ten mes negalime nuvykti. Ten šeimininkauja žiaurus okupantas lenkas. Mums sukyla neapykanta ir kerštas.
Anoje pusėje prie kranto pradėjo rinktis kurorto gyventojai. Ėjo iš visų pusių, o jų skaičius didėjo. Jiems buvo tai nelaukta ir netikėta. Himno garsai juos atvedė čia. Vis sužiuro į mus. Kai kurie net su savo monokliais.
O mes tik daina galėjome išreikšti savo liūdesį, ir keršto jausmą. Padainavome dar „Lai gyvuoja Lietuva“, ir „Ant tėvelio dvaro sakalai“. Sulaukėme ovacijų.
Toks buvo mūsų protestas. Kurorto gyventojai nufotografavo mus ir mūsų dviračius. Ir dar ilgai nesiskirstė ir kažko laukė.“
1928 m.
Tomas Sušinskas
