Anot ekskursantų prisiminimų, „netrukus atsidūrėme Tilžės priemiestyje – Panemunėje. Čia matyti ištisos pievos su Nemuno senvagėmis.
Apskritai lietuviškas Panemunės kampelis dabar ypač gyvas miestelis. Kaip lietuvių pasieniečiai informavo, kasdien per tiltą į Tilžę praleidžiama labai daug žmonių. Panemunės krautuvės nukrautos prekėmis.
Iš vokiečių Tilžės į Panemunę yra atvesta elektros tramvajaus linija. Miestelyje yra visai neseniai statytų daugiaaukščių namų. Yra lietuviškuoju Monte Karlu vadinamas lošimo klubas.
Mūsų ekskursiją į tilto vidurį link Vokietijos palydėjo pasienio policininkai. Čia vienas šalia kito stovi Lietuvos Vytis ir Vokietijos erelis. Nuo tilto matyti bažnyčios viršus, nuo kurios kažkada žvelgė akylos karvedžio Napoleono akys.
Panemunėje jokios politikos, jokių kalbų apie karą ar rasinę teoriją. Visi liežuviai sukasi tik apie dešras, sviestą ir bekonus. Vokiečiai mėgsta lietuvišką produkciją. Geria kavą ar saldų pieną ir stropiai svarsto, derasi, perka.
Tais laikais buvo atgiję visi Panemunės restoranai. Tiesa lietuviukai masiškai traukdavo į vokiečių Tilžę. Ten alus ir konjakas pasakiškai pigus. Į vokiečių pusę dažniausiai eina ponios ir panelės. Kiekviena iš jų gali nusipirkti už penkiolika litų. Už tokią sumą galima nusipirkti neblogą šilkinę suknutę. Lietuviai pirkdavo ir bananus, apelsinus. Už vieną litą vokiečių Tilžėje prisivalgydavo ligi soties.“
1929 m.
