„Keliais ir keleliais traukia žmonės. Važiuoti, raiti ir pėsti. Vakaras lydi juos per tuščius, sniegą sugėrusius laukus. Per geltonas lankų lygumas,“ – taip pasakojimą apie senąsias Velykų šventes pradeda 1935 m. rašiusi plunksna.
Anot amžininko plunksnakočio, „rankose ryšuliai ir rūpestingai nuvalyti batai. Juo arčiau bažnyčia, juo daugiau žmonių.
Štai – gaudžia varpai. Į šventorių atneštas būgnas. Balta „kamža“ aprengtas zakristijono sūnus. Visomis išgalėmis daužo išdžiovintą ir ištemptą jaučio odą.
Šventoriuje nėra vietos kur apsisukti. Bažnyčioje aidi giesmės. Pro pravertų durų plyšį matyti degančios žvakės. Ryškus didžiojo altoriaus kryžius.
Po truputį pradeda temti. Pilkuma supa laukus. Žmonės vis dar eina ir eina. Su ryšuliais rankose. Su margom skarom. Ir su bateliais. Permestais per ranką. Basomis.
Pasikeitęs visas valsčius. Žmonės atrodo visai kitaip. Kitaip, nei tie, kuriuos matote kaime paprastą dieną.
Mergužėlės papuošė save pačiais puošniausiais rūbais. Ištisas savaites prieš Velykas siuvėjai turėjo daug darbo. Krautuvės pardavė daug raudono popieriaus. Bernai leido pinigus ant karolių.
Jaunasis ūkininkas ilgai valė savo kailinukus. Pirko naujus batus.
Sena močiutė išsitraukė margą sijoną. Ir seną juodą „burnosėlį“, kurį prieš „veseilią“ tėvas, duok Dieve jam dangaus karalystę, buvo nupirkęs.
Ubagai pasigamino naujas „terbas“ ir lazdas.
Visi pasiruošė Velykų nakčiai. Mergužėlės į bažnyčią atsinešė maisto ryšulius. Vaišins bernužėlius. Apdovanos margučiais. Jie bus dėkingi. Susitiks jų žvilgsniai. Iš bažnyčios išeis po du. Susiims rankomis ir linguos per laukus. Iki kitų Velykų ji jau bus ištekėjusi. Ir važiuos į bažnyčią su vyru ir sūnumi.
Kiek daug tų vilčių ir svajonių. Taip tų Velykų laukta, melstasi ir bijota.
Gieda choras. Prie altoriaus kunigas. Visai netoli stovi šventas grabas. Prie jo išrikiuoti sargybiniai. Su popierinėmis kardų dekoracijomis. Žmonės prie grabo eina keliais. Bučiuoja margo kilimo kraštelį.
Malda kartu su smilkalų dūmais veržiasi į lauką. Tiesiai į šventorių. Prie būriais sustojusio jaunimo. Maldas jie paliko seniems tėvams ir motinoms. Jaunimas ieško jaunų vienas kito veidų. Ieško ryšulėlių su velykaičiais.
Netrukus jie išeina. Nusileidžia pakalnėn. Aplanko miestelį ir tyliai artėja prie paupio. Ištaria vienas kitam kelis žodelius ir grįžta atgal.
Bobinčiuje – triukšmas. Pasipainiojo padaužos piemenys. Sutrikdė davatkoms ramybę. Tokie burnojimai, piemenų kikenimas ir ubagų ginčai tęsiasi per naktį.
Velykų rytą visi apgula stalą. Sesuo eglišakėmis jau papuošusi seklyčią. Asla išbarstyta smėliu. Ant stalo padėti margučiai. Riebi žąsis, paršelis ir „uzbonas“ alaus.
Tėvas išdalina visiems margučius ir pirmas su motina išbando jų kietumą. Vaikams pasakojama apie ūkį ir bites.
Taip švenčia ne mūsų vienų troba. Taip daro visas kaimas. Per Velykas į gimtuosius namus atvyksta ištekėjusios dukros. Apsivedę sūnūs. Sugrįžta iš miestų besimokančios atžalos.
Po pusryčių iš trobos pasipila į kiemą. Jaunimas lygina aikšteles. Atsineša lentas kiaušiniams ritinti. Tai pati geriausia kaimo velykinė pramoga.
Vakare jauni veidai susimeta į didesnę trobą. Atsiranda armonika. Retais atvejais – smuikas ar klarnetas. Pirmoji Velykų diena užbaigiama triukšmingomis vakaruškomis.
Antroji diena skirta velykavimui. Kiekvienas turi krikšto motiną ir tėvą. Neaplankyti jų būtų nuodėmė.
Per Velykas dingsta visi ginčai ir nesusipratimai. Taip švenčia lietuviškas kaimas.“
1935 m.
