„Jūs, gerbiamieji, – savo monologą pradeda 1932 m. prieškario žurnalistas, – paprūsę turbūt žinot tik iš to, kad prieš pirmą karą visi emigrantai ir caro Nikolajaus armijos dezertyrai, knygnešiai per čia vykdavo į Ameriką.“
„Nuo pat Naumiesčio iki Sudargo, kiekvieną naktį, net iš tolimos Rusijos atvykę žmonės, be pasų ir vizų, už penkis rublius atsidurdavo vokiečių žemėje. Geri buvo laikai parubežio gyventojams. Į prūsus – emigrantai, pabėgėliai, išeiviai. O iš prūsų – arbata, literatūra, kolonialės prekės, galanterija.
Pasienio gyvenvietėse pasistatė kontrabandininkai puikiausias trobas. Visi įsitaisė poniškai: bedarbių ir skurdo nebuvo. Gerai buvo ir caro pasieniečiams. Aficieriai nuo kyšių net pražildavo. Grįždavo atitarnavę į Rusiją išprusę ir vakarietiški. Rubežius buvo antra žemelė maitintojėlė visiems.
Štai dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, mūsų sieną nuo Reicho saugo lietuvių pasienio policija. Nors ir mažesnis skaičius pasieniečių, tačiau pereiti sieną nėra taip paprasta. Sako lietuviai kyšių taip jau neima, kaip anais laikais caro sienos saugotojai. Brangina savo tarnybą.
Paprūsėje gyvenantys ūkininkai su didžiausiu pavydu žiūri į pasieniečius gaunančius per mėnesį pora šimtų litų atlyginimą.
Sienos stulpai paprūsėje nutiesti per visą Nemuną iki Tilžės. Sako šmugelis jau baigėsi. Užtat palei sieną į savaitę net du turgūs suplaukia. Virtinės vežimų į Jurbarką net iš Suvalkijos atvyksta. Nes čia – garlaivių stotis, plaučių ligoninė, kiaušinių supirkimas, bravoras. Naujas plentas į Smalininkus ir vartai į vakarų Europą.
Štai paprūsėje, Sudarge, ruošiamasi statyti legendiniam knygnešių karaliui paminklą. Vietos prūseliai sako geras buvęs žmogus. Reikalui išitkus ir prūselių vaikus krikštydavo. Puikavot, nosį riest Martynas Sidaravičius nemėgo. Dėvėdavo šiurkščius baltinius. Važiuodavo per kaimą ir piemenims obuolius ir lietuviškas knygeles dalindavo.
Šių metų Joninėms Sudargas žada Sideravičiui paminklą atidengti. Bus pagerbtas velionio kunigo atminimas. Bus galima pasigerėti unikaliomis Nemuno pakrantėmis. Iš čia Reicho siena ranka pasiekiama.
Sudargas garsus savo organizacijų gausa. Miestelyje net trys bažnyčios.
Geriausia tai paprūsės mergužėlėms. Anksčiau tai senmergių būdavo. O dabar pasienio policininkai visas išsirenka. Nei kraičio nereikia. Nei sunkių darbų dirbti. O ir vyrą gauna nepaprastą: mundure guzikai tik žiba, panagės jau ne juodos.”
1932 m.
