Karas Ukrainoje parodė, kad ateities karuose didelę reikšmę turės bepiločiai skrajūnai. Nors karo dievu vis dar laikoma artilerija, tačiau ne mažesnę reikšmę įgyja dangaus paukščiai – dronai. Jau dabar Ukrainos fronte gyvi išlieka ilgiau tie, kurie geriau įsikasa į žemę.
Sakoma, kad netrukus abejose kariaujančiose pusėse dronų atsiras dar daugiau. Jei karas užsitęs, nuo dronų bus galima apsisaugoti tik po žeme. Išlysti į paviršių bus ypatingai pavojinga.
Sename 1934 m. laikraštyje „Savivaldybė“ buvo rašoma ne apie dronus. Didelį nerimą tuo metu kėlė didžiausias ateinančio karo pavojus – nuodingos dujos. Tuo metu prognozuota, kad tokias dujas ateityje naudos visos kariaujančios valstybės. Buvo manoma, kad cheminis pavojus labiausiai grasins civiliams.
Senoje publikacijoje rašoma: „Būsimam kare, be kitų ginklų, ypatingą reikšmę turės cheminis pavojus. Toks pavojus plėsis į užpultos šalies gilumą. Nuo jo nepabėgs nei seneliai, nei moterys, nei vyrai, nei vaikai. Būsimam kare dalyvaus ne tik kariai ties fronto linija. Frontu taps ir miestai bei miesteliai užnugaryje.
Svarbiausia cheminio ginklo ypatybė – užklupti visiškai netikėtai. Į tokią padėtį papuolė 1915 m. sąjungininkų kariuomenė. Karius išguldė pirmosios chloro bangos. Kiekvienas išgyvenęs šią vokiečių ataką žinojo, kad nėra didesnės panikos, kaip atsidurti prieš naują ginklą. Prieš ginklą, nuo kurio nežinai, kaip apsiginti.
Mums reikia susirūpinti civilių gyventojų priešchemine apsauga. Reikia investuoti į saugiųjų būstinių paruošimą. Reikia organizuoti visuomenę priešcheminei apsaugai.
Saugios būstinės gali būti lengvos ir sunkios. Lengvosios gali apsaugoti nuo nuodingų medžiagų, nuo bombų skeveldrų. O sunkiosios būstinės apsaugotų ir nuo tiesioginio bombų pataikymo.
Lengvom būstinėms įrengti tinka bet kuris anksčiau pastatytas namas. Svarbiausia atsižvelgti į sandarumą. Uždarius įėjimus neturėtų likti nei vienos angos per kurią galėtų patekti oras iš lauko. Be privačių būstinių kiekvieno miesto savivaldybė turi turėti iš anksto paruoštą būstinių skaičių praeiviams. Čia galima pasinaudoti įvairiais garažais, mokyklomis.
Priešcheminė būstinė turi būtinai turėti prieškambarį. Jame apnuodyti žmonės galėtų nuo nuodų išsivalyti. Geriausia būstinę įrengti rūsyje. Jei tokio nėra, tai bent pirmame aukšte. Nevėdinamos patalpos turi būti tokios, kad numatytam žmonių kiekiui 4-5 val. nepritruktų oro.
Nesandarios būstinės vietos yra langai ir durys. Langus geriausia visiškai užmūryti arba užtaisyti lentomis. Tarpus tarp lentų – užsandarinti. Dėl sandarumo iš vidaus pusės išilgai lango nuleidžiamas vilnonis uždangalas. Jį reikia gerai prispausti prie lango rėmų. Kad stiklai neišbyrėtų nuo sprogimo, stiklą reikia užklijuoti popierinėmis juostelėmis.
Saugioje būstinėje durys turi būti filinginės. Filingus geriausiai daryti iš suklijuotos faneros. Durų rėmai turi turėti slenkstį. Durys tose vietose, kuriose prisispaudžia prie rėmų, turi būti apkaltos vilnone medžiaga. Dujų atakos metu uždarius duris iš vidaus pusės jos turi būti pritraukiamos prie rėmo trimis spyruokliniais kabliais.
Sienas geriausia dažyti aliejiniais dažais – padidina sandarumą. Taip pat reikia išdažyti ir lubas. Taip paruošta būstinė visiškai apsaugos nuo nuodingų dujų.“
Tokiomis rekomendacijomis lietuviai buvo ruošiami karui prieš devyniasdešimt metų.
