Žydų istorikai mano, kad dabartinės Marijampolės teritorijoje, tikriausiai kairiajame Šešupės krante, pirmieji jų tautiečiai apsigyveno XVII amžiaus antroje pusėje. Tačiau dokumentuose – 1758 m. marijonams dovanotų žemių apyraše – jie minimi tik šimtmečiu vėliau. 1765 metais mieste gyveno 47 žydų šeimos, iš viso 292 žmonės (152 vyrų ir 140 moterų). Žinant, kad ne visi gyventojai panoro būti suregistruoti ir į sąrašus neįtraukė vienerių ar dvejų metų vaikų, todėl realus žydų ar kitos tautybės gyventojų skaičius buvo didesnis.
1780 metais mieste buvo suformuotas žydų kahalas; iki tol juos aptarnavo Kalvarijos rabinas. 1794 m. mieste gyveno 347 žydai (o ne mažiau ir tuomet miestui nepriklausiusiuose Tarpučiuose bei Mokoluose) – jie, be abejo, turėjo maldos namus. Tiesa, iki 1794 m. kairiojo Šešupės kranto gyventojai meldėsi Vilkaviškio sinagogoje. Atrodo, kad XIX amžiaus pradžioje prie Kauno kelio (priešais dabartinį „Spindulio“ kino teatrą) stovėjo medinė sinagoga, galėjusi iškilti po 1780 metų. 1795 – 1800 metais sudarytame Naujosios Rytų Prūsijos provincijos kariniame žemėlapyje šio kelio rytinėje pusėje, arčiau miesto aikštės, dabartinių 14 ir 16 namų kieme, pavaizduotas ir sinagogos pastatas, kurio buvimą patvirtina ir prierašas. Deja, iš šio žemėlapio sunku spręsti apie tikslesnę pastato vietą, stilistiką, iš ko ji pastatyta ir kt. Taigi, žinome dvi vietas, kuriose galėjo stovėti judėjų maldos namai. Deja, vakarinėje gatvės pusėje ėmė kurtis evangelikų liuteronų kvartalas, galėjęs netenkinti žydų lūkesčių ir vertęs juos ieškoti kito žemės sklypo maldos namams statyti.
Kai kuriuose aprašymuose teigiama, kad pirmoji Marijampolės mūrinė sinagoga priklausė baroko stiliui ir buvo pastatyta XVIII amžiaus antroje pusėje (vieta ne tik nenustatyta, bet ir pats tokios sinagogos buvimo teiginys nėra patvirtintas faktais). Tuo metu mediena nelabai „pakluso“ banguojančioms baroko linijoms, tai sunku patikėti, kad nelabai turtinga ir jauna žydų bendruomenė būtų galėjusi statytis prabangius maldos namus.
Į carinės Rusijos sudėtį patekusioje Marijampolėje augo ne tik žydų skaičius, bet ir jų turėtos pajamos. Tikėtina, kad tik tuomet jie įsigijo nemažą žemės sklypą, netoli miesto centro, Kauno gatvės pradžioje, t. y. ten, kur ir dabar stovi sinagogų komplekso statiniai. Sprendžiant iš 1828 metų miesto planų, yra manoma, kad kiemo gilumoje, šiaurės rytiniame kampe, stovėjo vienas, nežinia, iš ko pastatytas, judėjų kulto, o prie Kauno gatvės kitas, medinis pastatai. Tiesa, 1834 m. ir miesto plane matome pažymėtą tik vieną statinį, galbūt, stovėjusį prie pat Kauno gatvės; kiemo giluma buvo tuščia. 1835 metų plane jau matome ir kito statinio kontūrus, nors jokių statybų ten tais metais nevyko (arba apie tai neturime duomenų). Žinoma, planuose pažymėti statinių kontūrai dar nereiškė, kad tie pastatai jau stovėjo – pavyzdžiui, stačiatikių cerkvę planavo statyti įvairiose vietose, bet sumanymų neįgyvendino. Žydai į maldos namų pastatų kompleksą patekdavo iš Sinagogos gatvelės, prasidėjusios Turgaus aikštėje.
1857 m. Karolio Kaminskio paruoštas mūrinės sinagogos projektas, anot urbanistikos istoriko Algimanto Miškinio, galbūt, liko neįgyvendintas; tiesa, jame pavaizduota pastato struktūra labai priminė šiaurrytinį statinį tarpukariu (projekte parodytas tik vidaus patalpų dviejų aukštų išplanavimas, bet nežinome kaip turėjo atrodyti išorė). Nors žydų sklype pastatytos sinagogos vakarinis fasadas ir turėjo dvi simetrines banguojančias linijas, artimas barokui, bet tikėtina, kad jis iškilo tik po 1868 m. gaisrų ir miesto rekonstrukcijos. Tokių sienos puošybos „bangų“ turėjo ir kiti „bendraamžiai“ miesto mūriniai pastatai, pvz. namas tuometinių Bažnyčios ir Varšuvos gatvių šiauriniame kampe, aukščiausias pastatas vakarinėje Turgaus aikštės pusėje. Gal miesto architektui patiko projektuoti statinius, šimtmečiu „grįžtančius“ į baroko epochą. Vėliau, matyt po 1890 metų, prie žieminės sinagogos atsirado du šoniniai simetriniai priestatai, leidžiantys moterims ir vyrams patekti į skirtingas meldimosi erdves sinagogos viduje.
1861 m. surentė medinę tvorą, skyrusią medinę sinagogą nuo Kauno gatvės. Kadangi „medinukė“ jau buvo prastos būklės, tai pagal 1890 m. architekto Valerijaus Rybarskio projektą, netrukus šalia jos (keletas metrų į pietus) iškilo kitas mūrinis, labai įgilintas į žemę ir priskirtinas romantiniam istorizmui. Jo frontone būta ir arabiškais skaitmenimis pateiktos datos, kurios tyrinėtojams tiksliai perskaityti nepavyko (šį namą pieštuku nupiešė vienas kaizerinės Vokietijos kariuomenės kareivis, o jo anūkas patalpino knygoje, išleistoje ir lietuvių kalba). Tuo metu žydų maldos namai buvo statomi ištisais kompleksais. XX a. pradžioje Marijampolės žydai šiaurrytinį komplekso statinį vadino vasariniu (matyt, naudotą ir judėjų raštų studijuoti), o kitą, naujesnį, – žieminiu. Statiniams buvo pritaikyti aukščio reikalavimai, kad jie nenustelbtų krikščioniškųjų maldos namų ir nedominuotų tam tikrame kvartale, todėl nuo centrinės miesto aikštės sinagogą „dengė“ kitas dviaukštis statinys.
Pastato vidų keliais sakiniais prisiminimuose aprašė vokiečių kariai, užsukę pažioplinėti Pirmojo pasaulinio karo metais. Nors tarpukariu mieste gyveno ir dirbo nemažai žydų fotografų, bet daugiau nuotraukų (interjero ir eksterjero) mums paliko fotografai, specialiai atvykę iš kitų miestų (pvz. Balys Buračas).
1941 metų birželio 22 dieną vokiečiai bombordavo Marijampolę ir padegė vasarinę sinagogą. Rimčiau nukentėjo tik stogo danga ir sąramos. Žinoma, po karo pastatą buvo galima nesunkiai atstatyti, bet to nereikalavo žydai – jų po holokausto mieste ir apylinkėse teliko tik keliolika. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje „nurengė“ jo viršutinę dalį (pastatas, lyginant su jo aukščiu 1941 m. pradžioje, pažemėjo dukart), sutvarkė ir perdavė „Šešupės“ audimo fabrikui, veikusiam ir buvusioje žieminėje sinagogoje; senovinio pastato šiaurinėje pusėje „prilipdė“ tokio pat aukščio ir panašaus tūrio priestatą, kurį iš išorės nesunkiai galima atpažinti ir dabar). Neliko ir Sinagogos skersgatvio.
Dabar nė viename privatizuotame pastate nevyksta gamyba ir mašinų sukeltas triukšmas nesklinda į gatvę: uždengtas naujas stogas, vyksta pertvarkos viduje. Žieminėje sinagogoje galima išvysti įdomias įdubas sienoje, apdailos elementus, įgilintą pastato dalį, tvirtus metalinius laiptus ir kt. Tikslinga būtų prie statinio pastatyti informacinę lentelę, trumpai papasakojančią jo istoriją.
Marijampolės P. Kriaučiūno bibliotekoje veikia paroda, kurioje galima išvysti sinagogų komplekso vizualizaciją, architekto Aurimo Širvio ir jo kolegų, atkurtą trejose projekcijose kompiuterine programa; ekspozicijoje yra ir daugiau šių statinių nuotraukų.
Benjaminas Mašalaitis
Nuotraukose:
- Vasarinė sinagoga apie 1930 m.
- Žieminė sinagoga 1915 metų piešinyje
- Žieminės sinagogos fragmentas 2018 m.
