Karštą, 1940 metų birželio, mėnesį Vilkaviškio geležinkelio stotyje išlipo inteligentiškos išvaizdos moteris su kiek paaugusiais vaikais. Rankose laikė gana didelius lagaminus ir sunkiai juos tempė prie netoli buvusio kelio. Vaikai įdėmiai spoksojo į architekto Edmundo Fryko kūrinį – Vilkaviškio geležinkelio stotį. Buvo galima spėti, kad šeima į miestą atsikraustė ilgam. O kiek ilgam, parodys laikas. Nes 1940 m. vasarą rusų kariuomenės daliniai jau laisvai judėjo Lietuvos miestuose.
Netrukus prie moters privažiavo automobilis. Iš jo išlipo vis dar lietuviška uniforma pasidabinęs aukšto rango karininkas. Vaikai, akylai stebėję aplinką, nusišypsojo ir nieko nelaukę puolė jam į glėbį. Tapo aišku, kad jie kurį laiką nesimatė, o tėvas pagaliau galėjo apkabinti savo atžalas.
Minimas karininkas – pirmos Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnavęs pulkininkas Kleopas Michalauskas. 1940 m. paskirtas eiti Vilkaviškio karo komendantūros viršininko pareigas.
Netrukus naujasis „Fordas“ nurūko Dariaus ir Girėno gatve (db. S. Nėries), už nugaros palikdamas tolstančio garvežio puškavimą. Per automobilio langus keitėsi provincijos miesto vaizdai. Kelionės tikslas buvo Vilkaviškio miesto centras.
Kaip knygoje, tėvo atminimui, rašė sūnus, šeima nuskuodė „iš kairės palikdama kelis šimtus metrų nusidriekusį Vilkaviškio kareivinių rajoną. Spygliuotos vielos tvora supo netoli šimto metų skaičiuojančias raudono mūro kareivines – carų valdymo laikų palikimą. Apvažiavo aikštę, kurioje buvo matyti į prekymetį suvažiavusių valstiečių vežimai. Beveik šalia tiltuko per mažutę Šeimeną.“
Šalia minėto tiltelio, Gedimino gatvėje, automobilis sustojo prie dviaukščio, mūrinio namo: „Chalmanovičienė Tamara. Valgykla ir nakvynė“. Nedidelio viešbučio savininkė, žydė Tamara, jau laukė svečių. Pulkininkas įžengė į vidų, o jo vaikai pribėgo prie tiltelio per Šeimenos upaitę. Krykštaudami juokėsi stebėdami, kaip vilkaviškiečių antys turškėsi nusekusios upės dumble.
Šeima buvo labai išvargusi ir žydės keturių lovų tvarkingame kambaryje visi miegojo kaip užmušti. Ryte karininkas automobilį paliko viešbučio kieme, o pats du kilometrus kulniavo į Vilkaviškio kareivinių rajoną – naująją darbovietę. Pabudę vaikai papusryčiavo ir su mama išėjo apžiūrėti saulės nutvieksto Vilkaviškio miesto centro.
Savo knygoje komendantūros viršininko sūnus Valdemaras prisimena, kad „už poros šimtų metrų į kairę nuo viešbučio buvo nemaža aikštė. Joje žmonės, susėdę ant šviesiomis spalvomis dažytų suoliukų, klausė, ką per garsiakalbį kalba Kauno radijas. Girdėjo komisarų tarybos nutarimą, kuriuo laikrodžio rodyklės pagal Maskvos laiką turi būti pasuktos 1 valanda į priekį. Aikštėje buvo daug gėlių, stebino rožių gausumas. Ne vien raudonos, o ir stambiažiedės, kaip Karo muziejaus sodelyje Kaune. Tvarkingai susodintos, rūpestingai prižiūrimos, po kelias takų pakraščiuose sudygusias. Niekas gėlių neskynė, nenaikino, tarsi jos augtų prie pačių vilkaviškiečių namų.
Aikštė – ketvirtainė. Šalia jaukaus skvero – akmenimis grįstas plotas, kuriame prekymečio dienomis su vežimais sustodavo atvežę savo gėrybių parduoti sodiečiai. Už aikštę juosusios gatvės – visu pakraščiu namai, vieno, dviejų aukštų ir su mansardomis. Beveik visuose – parduotuvės. Vilkaviškiečiai kažką pirko, nors nebūtinai reikėjo, nes prekių buvo vis mažiau, o okupacijos išvakarėse ir tos pačios brango. Visi suprato, kad rublis Lietuvoje greitai gaus pinigines teises, o parduotuvių lentynos dar labiau ištuštės. Dėl akių dar kokį mėnesį lito neišims iš apyvartos, bet jo, ištikimai 20 metų tarnavusio gyvybės dienos jau suskaičiuotos.“
Mama ir jos atžalos, praleidusios kurį laiką nepažįstamam skvere, sugrįžo į tą patį viešbutį, kuriame jau laukė po darbo pavargęs vyras. Karininkas degė noru vaikams parodyti miesto parką. Lėtai žingsniuodami Gedimino gatve, link baltuojančios katedros, šeima neskubėdama tyrinėjo pagrindinę Vilkaviškio miesto arteriją. Atsimušę į „T“ formos sankryžą pasuko šaligatviu į kairę, į tuometinę Laisvės, o dabar Vytauto gatvę. Vaikų tikslas buvo pamatyti garsųjį, iš tėtės pasakojimų jau girdėtą, Vilkaviškio miesto sodą.
Neilgai trukus priėjo mažąją bažnyčią – tarpukariu vietinės įgulos šventovę, buvusią cerkvę. Pasuko link Vilkaviškio gimnazijos rūmų. Buvo smalsu pamatyti mokymosi įstaigą, kurią lankys karininko vyriausias sūnus. Inteligentiškos išvaizdos mama priminė šeimai apie lakštingalą Salomėją Nėrį, kurios vardas jau 1940 m. garsino Vilkaviškio J. Basanavičiaus vardu pavadintą valstybinę gimnaziją.
Mintyse šeimos kaklas – mama – dėliojo naujojo miesto privalumus. Ją džiugino ir „maloniai nuteikė gatvių švara, tvarkingumas. Nereikėjo sukti galvos, kur automobiliui rasti pastogę, šalia (Vilkaviškio) buvo ežeras, ne ką toliau – visų mėgstamas piliakalnis.“
Šeima grįžo į pagrindinę Laivės gatvę, vėl pasuko į kairę, ir lėtu žingsniu ėjo Antano Smetonos vardo alėjoje, kuri tęsėsi iki pat tuometinės kunigų seminarijos, o dabar tiesiog siuvimo fabriko. Akacijų apsodinta alėja pasibaigė ir dešinėje kelio pusėje atsivėrė vaizdas į Vilkaviškio poilsio zoną. Vaikai netvėrė džiaugsmu, nes tai, ką išvydo pranoko visus jų lūkesčius. Tokių pramogų iš provincijos miesteliūkščio niekas nesitikėjo.
Karininko sūnus Valdemaras knygoje rašė , kad pamatė ištisą poilsio oazę: „Žaidimų aikštelės, krūmai, medžiai eilėmis ir ne eilėmis susodinti – plytėjo lygiame kelių hektarų lauke. Matėme, kaip parko darbininkės, čeksėdamos žirklėmis, rūpestingai karpė gyvatvores. Žavėjo žmogaus sukurtas grožis, sodo viduryje trykštantis fontanas ir kiek tolėliau buvęs nedidukas vandens baseinas. Pilnutėlis vaikų, vandenyje besitaškančių. Kai Tėtis paklausė baseine mirkstančius vaikus prižiūrėjusį budėtoją, ar baseino vanduo pakankamai švarus, atsakė, kad miesto vandentiekis jį kiekvieną rytą keičia.
Vaikai žaidė netoliese su smėliu jiems įrengtoje aikštelėje, karuselėje skriejo ratu ant arkliukų, dramblių ir liūtų nugarų. (Vilkaviškio) miesto parkas iš tikrųjų buvo toji vieta, kur mielai ateidavo pailsėti bet kokio amžiaus žmonės.“
Miesto kareivinėse zujo raudonarmiečių būriai. Karo komendantas Kleopas Michalauskas iš darbo grįždavo kasdien vis vėliau. Įvykių liudininkas Valdemaras, tuo metu būdamas vaikas, kartu su penkiolikmečiu broliu ir mama 1940 m. rugsėjo pavakarę išskubėjo į vienintelį Vilkaviškio kino teatrą, skambiu „Forum“ pavadinimu. Tikėjosi išvysti paskutinį rodomą užsienietišką filmą.
Miesto kino savininkas buvo vokiečio tėvo ir lietuvės sūnus Jonas Fišeris. Vėliau jautėsi labiau lietuviu ir pasikeitė pavardę – tapo Jonu Šarūnu: „Prie keturiasdešimties metų artėjantis dailus vyras, Vilkaviškio futbolo komandos žaidėjas.
Kai priartėjome prie „Forum“ kasos, iškart pajutome mums rodomą pagarbą. Paprašė susipažinti su ten stovėjusiu paaugliu, jo sūnumi. Madingas, spindinčiais nuo gausiai pritepto briliantino į abu šonus sušukuotais plaukais jis maloniai mums šypsojosi“.
Po metų, 1941 m. birželio mėnesį, paskutinis Vilkaviškio karo komendantas Kleopas Michalauskas bus išgabentas į Rygos kalėjimą. Vėliau nesutikęs kariauti sovietų armijoje, atsidurs prie Laptevų jūros. Ten bus kalinamas kartu su kitais lietuviais ir 1943 metų rugsėjo 27-tą neaiškiomis aplinkybėmis atsisveikins su šiuo pasauliu. Karininko mylima žmona iš Sibiro sugrįš į Lietuvą, tačiau visiškai paralyžiuota netrukus iškeliaus pas vyrą. Laimingo atsitiktinumo dėka, abu sūnūs liks gyvi.
Tai buvo vienos šeimos istorijos pabaiga. O tokių pabaigų Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvoje buvo tūkstančiai. Šimtai per anksti užgesusių gyvybių ir išdraskytų lizdų. Tačiau ši tragedija suteikė mums galimybę pažinti dingusią Vilkaviškio miesto praeitį. Praeitį, kuri negrįžtamai keitė ateities kartų likimus.
Tomas Sušinskas
