Vladas Terleckas teigia, kad Vailokaitis didesnę prasmę Lietuvai įžvelgė ne politinėje, o ūkinėje veikloje. Todėl po nepriklausomybės paskelbimo kartu su broliu suskubo steigti ūkininkų sąjungą. Buvo siekiama, kad ūkininkai labiau įsitrauktų į kooperatyvinį judėjimą. Teikė rekomendacijas investuoti į naują žemės ūkio techniką. Po išreikšto protesto Antantėms šalims, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė, įstatuose buvo patvirtinta, kad sąjunga užsiims ir politine veikla. 1920 metais Jonas Vailokaitis išrinktas į Steigiamąjį seimą. Dauguma jo pasiūlymų vėliau buvo įgyvendinti vykdomosios valdžios: įsteigti Lietuvos ir žemės bankai, išleistas litas. Po dviejų metų Jonas Vailokaitis iš Steigiamojo seimo pasitraukė. Istorikai mano, kad tai lėmė ne tik noras atsiduoti savo verslui, taip auginant ekonominę Lietuvos valstybės nepriklausomybę, tačiau ir nusivylimas politika bei politikais.
Akto sigantaro niekada nebuvo vykdomoje valdžioje, jis neužėmė svarbių politinių postų, bet 1919 m. vasario 16-tą žengė dar vieną žingsnį link to, kad Kaune būtų įkurtas pirmasis lietuviškas bankas. Ūkio banko skyriai buvo įsteigti net mažuose miesteliuose, taip pat Londone, Berlyne. Smulkūs verslininkai turėjo galimybę neišvažiuojant iš savo gyvenviečių atlikti bankines operacijas. Paskolos buvo orientuotos į visus, tačiau ypatingai į ūkininkus-naujakurius. Nuo 1922 metų bankas tapo didžiausiu Lietuvoje. Signataro duktė prisiminimuose teigia, kad tėvas sprendimų susijusių su banko perspektyvomis nepriimdavo nepasitaręs su broliu Juozu. Tad kelti klausimo, kuris brolis labiau prisidėjo prie banko sėkmės mes negalime. Bet banko pagrindiniu steigėju laikomas Jonas.
Jonas dar būdamas steigiamojo seimo nariu kalbėjo apie būtinybę turėti savo valiutą: „Reikia imtis priemonių, būtent: reikia organizuoti savo valstybės banką ir savo valstybinę emisiją. Mes patys turime eiti prie savo pinigų. Taip gyventi, kaip mes dabar gyvename, negalima”. Nepraėjus net dviem metams po šio pareiškimo Vailokaičio įkurtas Ūkio bankas galima sakyti išgelbėjo naująją Lietuvos finansų sistemą.
Įvedus litą daugelis vis dar atsiskaitinėjo Vokietijos markėmis, nepasitikėjo ir ko gero nenorėjo tikėti naujuoju lietuvišku pinigu. Tad broliai Vailokaičiai visus nustebino pareiškimu, kad Ūkio bankas keičia litus į markes Amerikos dolerio ir Vokietijos markės kursu. Pirmąją lito pasirodymo dieną už vieną litą buvo galima gauti 150 markių. Pagal šį kursą ūkio bankas jau pirko litus. Kada lito kaina pasiekė 200 markių sumą, darbininkai patys pradėjo reikalauti iš savo darbdavių, kad algos būtų pradėtos mokėti jau litais. Tokiu gana rizikingu būdu Jonas Vailokaitis padėjo galutinai išstumti markę iš Lietuvos pinigų sistemos. Litas pradėjo funkcionuoti pilnu tempu. Galima pabrėžti, kad nei vienas bankas neišdrįso supirkinėti markių, nes netikėjo, kad litas gali jas išstumti iš rinkos. Tad Jono Vailokaičio sprendimas pirmosiomis lito išleidimo į apyvartą dienomis supirkinėti markes galutinai įtvirtino lietuvišką valiutą.
Kada jau nebuvo pavojų dėl lito egzistavimo, buvo pradėtos steigti įmonės. Būdamas steigiamojo seimo nariu Jonas Vailokaitis ragino kurti privačias statybos bendroves, kurios padėtų atpiginti statymo kaštus. Turėdamas aiškią Lietuvos pramonės ateities viziją jis pabrėždavo, kad „reikia kurti mūrinę Lietuvą“. Deja steigiamojo seimo metu šios signataro įžvalgos nebuvo išgirstos. Pritrūkus politinės valios, Jonas Vailokaitis ėmėsi privačios iniciatyvos. Apie 1922 metus įkūrė akcinę bendrovę „Palemonas“. Kauno priemiestyje įsikūrusi įmonė gamino plytas ir čerpes. Vėliau jos skyriai pradėjo dygti įvairiuose Lietuvos miestuose. Teigiama, kad didžioji dalis Lietuvos miestų pastatų buvo pastatyti šioje plytinėje pagamintomis raudonomis plytomis. Iki 1931-1935 metų šalį ištikusios ūkio krizės apyvarta ir pagamintų plytų skaičius tik augo. Todėl statybų žaliava pagaminta Lietuvoje padėjo mažinti plytų importą iš užsienio. Tokiu būdu taupė lietuvišką valiutą. Stambūs perdirbimo ūkiai suprato, kad mūriniai pastatai ne tik modernu, bet kartu ir padeda išsaugoti Lietuvos miškus. Skardinius stogus pakeitė čerpiniai. Skardos importas iš užsienio valstybių dar labiau sumažėjo.
Po pirmojo pasaulinio karo daug carinės okupacijos metu veikusių įmonių atsidūrė ant bankroto slenksčio. Atkūrus nepriklausomybę bendrovės, kurios gamino produkciją Lietuvos rinkai buvo labai reikalingos. Broliai Vailokaičiai 1922-1924 įsigijo brolių Šmidtų parduodamą fabriką, kuris tapo akcine bendrove „Metalas“. Pagrindinė veikla – žemės ūkio mašinų gamyba. Verta pažymėti, kad bendrovėje dirbo apie 400 žmonių. Žemės ūkio technikai žaliavą pirko užsienyje, o produkciją realizuodavo Lietuvoje. AB „Metalas“ 1938 metais buvo didžiausia privati įmonė šalyje. Vyriausias inžinierius dirbęs“ Metale“, Pranas Hiksa prisiminimuose teigia, kad krizės metu iškilo didelių sunkumų. Buvo keliamas klausimas dėl žmonių atleidimų. Tuomet broliai Vailokaičiai sugalvojo sutrumpinti darbo dieną iki 6 valandų. Jonui Vailokaičiui buvo pateiktas sąrašas, kuriuos žmones reikia atleisti. Tačiau jis motyvuodamas artėjančiomis Kalėdomis nepritarė nei vieno darbuotojo nuotaikos gadinimui prieš šventes, liepdamas inžinieriui sugalvoti naujų darbų. Prabėgus krizei, įmonės pelnas vėl pradėjo augti. Pranas Hiksa teigia, kad Vailokaitis retai pakeldavo atlyginimą darbininkams, tačiau šie puikiai žinojo, kad didesnės algos nei moka Vailokaitis niekur daugiau Lietuvoje negaus.
Šalyje atsirado vis daugiau stambių ūkių, kurių produkcija maitino visus miestų gyventojus. Jonas Vailokaitis įžvelgė, kad dalį ūkininkų pagaminamų žemės ūkio produktų galima pelningai parduoti užsienio valstybėms, tokiu būdu didinant Lietuvos eksportą. Tačiau po pirmojo pasaulinio karo visa infrastruktūra buvo sunaikinta. Todėl 1923 metais buvo įregistruota bendrovė „Maistas“. Pradėta intensyviai statyti šaldytuvus, fabrikus, skerdyklas. Pirmieji dveji metai buvo sėkmingi, tačiau vėliau pradėjus mažėti parduodamos produkcijos kainoms susidurta su nuostoliais . Kol galų gale 1930 m. visą įmonę perėmė valstybė. Nuo 1930 metų „Maistas“ tapo pagrindiniu gyvulių, mėsos produktų eksportuotuoju į vakarų rinkas. Galima sakyti, kad valstybei kelią į vakarų europos rinkas nutiesė Vailokaičių patirtis ir idėjos.
Ne svetima Jonui Vailokaičiui buvo ir filantropinė veikla. Didžiausios sumos, nesitikint gauti grąžos, buvo skirtos Klaipėdos kraštui vaduoti, Lietuvos universitetui, Šaulių sąjungai, katalikų bažnyčioms, užsienyje studijuojantiems lietuviams, dailininkams ir kitiems projektams. Klaipėdos sukilimui atseikėta 25 000 tūkstančiai litų ir keli vagonai maisto. Universitetui buvo nupirkta 16 hektarų žemės naujų rūmų statybai. Studentų stipendijoms išdalinta pusė milijono litų. Tarp studentų gavusių stipendijas buvo ir Kazys Bradūnas. Ūkio bankas gausiai supirkinėjo Lietuvos dailininkų paveikslus. Kaip savo knygoje teigia Vladas Terleckas, nebuvo turbūt žymesnės draugijos, kuri nebūtų gavusi paramos.
Net ir priverstinai pasitraukęs iš Lietuvos sovietų sąjungai okupavus šalį, būdamas pabėgėlių stovykloje, jis svarstė „kaip, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kuo teisingiau būtų galima atsiskaityti su Ūkio banko indėlininkais. Jis tikėjosi, kad turėtų įmonių turto pakaksią indėliams išmokėti“.
Deja 1944 metais gruodžio 16 dieną signataras mirė Vokietijos pabėgėlių stovykloje sulaukęs 58 metų. Jo palaikai 2007 metais perlaidoti Kaune. Žmona ir dukros visą laiką praleido JAV. Grįžo į Lietuvą po Sovietų sąjungos griūties, gavo iš valstybės kompensaciją. O buvęs jų tėčio turtas, Suvalkijos perlu vadinamas Paežerių dvaras atiteko Lietuvai.
Prieš mirtį rašytas J. Vailokaičio laiškas šeimai:
„Mano mieli Vaikai!
Aš jau rengiuosi baigti šio pasaulio vargelius. Amžinybėn žiūriu ramiai, su tikėjimu ir vilčia. Prieš išeidamas iš šio pasaulio aš labai norėčiau Jus visus karštai išbučiuoti, pasidžiaugti, kad sveiki ir išmintingi išaugote ir kruopščiu darbu padėsite gyventi savo Tautai ir visai Žmonijai. Jei nori žmogus bent kiek šioje žemėje laimės rasti, tai gyvenimą reikia grįsti nuolatiniu darbu, o ypač artimo meile. Visi žmonės esame lygūs. Vienas kitam su meile padėkime – gyvenimas bus turiningesnis ir lengvesnis. Kad ugdytum savyje žmonių meilę, tai kiekvieną žmogų paskirai ir visą žmoniją reikia stengtis vertinti iš geresnės pusės. Ką mes matome dabartiniu metu – neapykantos ir keršto nuvertintą žmogų.
Man mirus prašau Tavęs, mano miela gyvenimo drauge Aleksandra, ir Jūsų, mano mylimi vaikai, nelaukiant geresnių laikų, ant mano kapo pastatydinti paminklėlį su įrašu iš kasdieninės mūsų maldos: „Tėve mūsų, kurs esi danguje, atleisk mums mūsų kaltes…“
Jei būčiau palaidotas ne mieloje mano Tėvynėje Lietuvoje, bet svetimam krašte, tai ant kapo užrašą galima padėti dviem kalbom: mano gimtąja lietuvių kalba ir kalba tos šalies, kuri mane, didžios nelaimės prispaustą, priglaudė.
Laikams aprimus norėčiau, kad mano kūno palaikai būtų parvežti mano mielon Tėvynėn Lietuvon, kur ir žemelė, ir berželis svyruonėlis, ir žilvitėlis vis mieliau kvepi nei svetur.
Jūsų vyras ir Tėvas Jonas
Gottingen
Gegužės mėn. 17 d. 1944”
Straipsnio autorius Tomas Sušinskas
