1981 metais neakivaizdiniu būdu baigiau Kauno politechnikos instituto mašinų gamybos pramonės ekonomikos ir organizavimo fakultetą, įsigydamas inžinieriaus ekonomisto specialybę. Tais pačias metais iš SKB eksperimentinio cecho buvau paskirtas dirbti į Planavimo – gamybos skyrių. Skyriaus vedėju tuomet buvo Vinokentijus Mizara. Be jo, skyriuje darbavosi dar du darbuotojai – Gema Širvinskienė ir Liuda Bernotienė.
V. Mizarai 1983 metais išėjus į pensiją, mane paskyrė į jo vietą, taigi tapau skyriaus vedėju. Skyriuje dirbo jauni specialistai, tai Arūnas Januševičius , Alvydas Rimša ,Ingrida Rimšienė , Gražina Petrauskaitė, kurie Kauno politechnikos institute, taip pat buvo baigę tą patį fakultetą kaip ir aš.
Arūnas Januševičius, kaip jaunas perspektyvus specialistas, po kelių metų pakviečiamas dirbti į Kapsuko maisto pramonės automatų gamyklos Planavimo skyriaus viršininko pareigas.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, 1992 metais SKB privatizuojamas ir Planavimo–gamybos skyriaus darbuotojams teko ieškotis kito darbo. Keliems pasisekė įsidarbinti Marijampolės mokesčių inspekcijoje, kur vyresnio amžiaus žmonės dirbo iki pensijos, o jaunesni darbuojasi iki šiol.
Mūsų skyriaus pagrindiniai darbai buvo tokie, kad žvelgiant per šių dienų gyvenimo prizmę atrodo, švelniai tariant, keistokai. Tačiau anuomet į tai žiūrėta labai rimtai. Mūsų nedidelio kolektyvo didžiausias rūpestis buvo tematinio plano paruošimas, jo suderinimas bei vykdymo kontrolė.
Problemos dėl tematinio plano suderinimo atsirasdavo dėl to, jog valdžia primygtinai reikalaudavo į planą įtraukti tokią darbų apimtį, kurios niekaip nepavykdavo įvykdyti, pirmiausia dėl resursų trūkumo…
Veiklos planai buvo sudaromi remiantis ne realiais pajėgumais, bet vyriausybės ir partijos nurodymais. Pavyzdžiui darbo našumas per penkmetį būtinai turėjo padidėti ne mažiau nei 40 nuošimčių, taip pat būtinai reikėjo įsipareigoti pilnai automatizuoti darbo procesą ir taikyti pažangiausias technologijas fasavimo automatų gamyboje. Ir, be abejo, visa tai padaryti taupant medžiagas bei kitus materialinius išteklius. Tokie, ar panašūs socialistiniai įsipareigojimai faktiškai buvo tik deklaratyvūs, kadangi dėl technologinio atsilikimo nebuvo sukurta nei pakavimo medžiagų, nei komplektuojančių detalių atitinkančių keliamus reikalavimus. Tad kiekvieną einamų metų ketvirtį, taip pat jiems baigiantis visus šiuos planus tekdavo tikslinti, o naujos technikos sukūrimą „nukelti“ į ateitį.
Siekiant „sausiems išlipti iš balos“, plano patikslinimo reikaluose reikėjo ir gudrauti, ir rodyti sumanumą, mat tikrąsias įsipareigojimų neįvykdymo priežastis reikėjo „užmaskuoti“ taip, kad niekas neprisikabintų, nes gamybos problemų viešas deklaravimas, anoje sistemoje, buvo nepriimtinas.
Gamybos planus, gaminamiems bandomiems pavyzdžiams, taip pat tų pavyzdžių kontrolę eksperimentiniame ceche sudarė mechaninio apdirbimo trukmės nustatymas, modelių ir liejinių gamybos numatymas, komplektuojančių gaminių gavimas, detalių pagaminimo ir/ar apdirbimo kooperuojantis bei automato ar įrenginio surinkimo, taip pat produkcijos gamykliniai bandymai.
Deja, bandomųjų pavyzdžių gamyba dažnai vėluodavo dėl blogos pakavimo medžiagų ir komplektuojančių mazgų bei agregatų kokybės, tad suprantama, mūsų gaminiai savo kokybe ir techniniais duomenimis nusileido analogiškiems užsienio gamintojų gaminiams.
Planavimo–gamybos skyriaus kompetencijoje, taip pat buvo naujų automatų ir įrengimų techninis-ekonominis pagrindimas, darbų vykdymo normatyvinė kontrolė, apimanti visą techninės dokumentacijos paruošimą nuo pradžios iki konstruktorinės dokumentacijos dauginimo. Mūsų darbuotojai begalę darbo laiko sugaišdavo darydami įvairias sąmatas, vesdami darbo užmokesčio apskaitą, sudarinėdami etatų sąrašą ir rašydami įvairias ataskaitas „aukščiau stovinčiai“ organizacijai ar šalies statistikos valdybai.
SKB Planavimo-gamybos skyriaus vedėjas Vasilijus Ščervianinas
Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.
Parengė Vytautas Karsokas
Vytauto Karsoko nuotrauka ir nuotrauka iš SKB metraščio
