1986 metų birželį grupė Kapsuko specialaus konstravimo biuro darbuotojų susiruošė kelionei į vieną iš didžiausių Sibiro miestų Irkutską, plytintį prie srauniosios Angaros upės. Lėktuvu pasiekę kelionės tikslą patyrėme tikrai daug nepamirštamų įspūdžių, kuriuos net ir aprašyti sunkoka. Tačiau bene giliausią pėdsaką visų atmintyje paliko tai, ką pamatėme nuvykę prie Baikalo ežero, beje, labiau primenantį jūrą. Šiame ežere, kaip rašo šaltiniai, tyvuliuoja apie dvidešimt nuošimčių visų mūsų planetos gėlo vandens atsargų. Prie jo platybių mes ir praleidome didžiąją dalį ekskursijai skirto laiko.
Į turistinę bazę, įsikūrusią Baikalo pakrantėje, kur buvome apgyvendinti, atplaukėme laivu ,,Raketa“. „Raketa“ ne plaukė, bet skriejo virš vandens paviršiaus pakilusi ant povandeninių sparnų ir tai buvo labai įspūdinga.
Čiabuviai, gyvenantys prie šio didingo ir labai gražaus ežero, yra buriatų tautybės. Iš jų sužinojome, kad po karo į šiuos kraštus buvo atvežta ir lietuvių tremtinių, jie minėjo, jog lietuvės buvo gražios moterys bei gražiai rengėsi. Beje, vietinių gyventojų, taip pat ir lietuvių tremtinių, dar išlikusius kuklius namelius, matėme ne vien prie Baikalo krantų, bet ir ketvirtoje pagal dydį pasaulyje ežerinėje Olchono saloje. Lietuvių nameliai, nuo vietinių gyventojų namelių skyrėsi architektūriniais elementais ir dydžiu.
Mūsų ekskursijos programoje, taip pat buvo numatytas žygis pėsčiomis. Žygio vadovas pranešė, jog žygiuosime apie 25 kilometrus sudėtingu Baikalo pakrančių reljefu į kitą stovyklą. Gydytojas prieš tai patikrino dalyvaujančių žygyje sveikatą ir beveik visiems leido dalyvauti žygyje. Taigi, pasiėmę mums skirtus maisto davinius ir prigrūdę kuprines kitokių žygiui reikalingų rakandų, užsivertę nemenkai sveriančius nešulius ant pečių patraukėm Baikalo krantais. Žygiavome ilgokai, tad laiko grožėtis nuostabia gamta turėjome pakankamai. Birželio mėnesio vidurys, tose geografinėse platumose yra augmenijos žydėjimo pikas. Pievos, įkalnės, nuokalnės atrodo tarsi padengtos dideliais spalvotais kilimais.
Po keleto valandų žygio pasiekėme tikslą ir įsikūrėme naujoje stovykloje, įsiruošėme nakvynės vietą, pailsėjome ir pirmą kartą išsimaudėme labai šaltame, bet švariame Baikalo ežero vandenyje.
Vėliau iš šios stovyklos buvo organizuojamos išvykos į aplink esančias turistų lankomas vietas. Bet tolumoje mūsų dėmesį ypač patraukė kalnas su viršūnėje baltuojančia dėme. Spėliojome kas tai galėtų būti, juk sniegas jau lyg ir nutirpęs… Vieni tikino, jog tai sniegas, kiti prieštaravo teigdami, kad jau birželio vidurys, karšta ir sniego būti negali – treti aiškino, kad ten gali būti baltos uolienos arba baltas marmuras.
Galiausiai aš, Verutė Černienė, Severinas Žiūrys, Vytas Sakalauskas ir Antanas Juodagalvis, pasitarę tarpusavyje bei nieko niekam nesakę, smalsumo vedini, nusprendėme įkopti į tą boluojančią viršūnę ir pasižiūrėti iš arti kas ten baltuoja ant žaliu mišku apaugusio kalno.
Pradžioje mums atrodė, jog tikslą pasieksime greitai ir lengvai, be didelių pastangų. Buvome kupini jėgų, o reljefas žygio pradžioje buvo ne itin kalvotas ir nesimatė stačių skardžių. Tą mūsų nužiūrėtą objektą, dėl kurio leidomės žygin, užstojo miškingi plotai. Įveikus nemenką atstumą pagaliau supratome, kad kalno viršukalnė dar labai toli, taip pat suvokėme, jog kalnuotoje vietovėje vizualiai nustatyti apytikrį atstumą iki kažkokio objekto, nepatyrusiam keliauninkui, yra sunku – klaidino iliuzijos efektas.
Kadangi vasaros saulė įveikė dar tik dalį dangaus skliauto, tad pasitarę nusprendėme tęsti žygį. Tačiau tolstant nuo stovyklavietės mūsų kelionę komplikavo vis dažniau pasitaikantys statūs skardžiai. Nuo jų pavykdavo nusileisti tik plonų medelių, augančių ant jų dėka, į kuriuos įsikibę rankomis gelbėjomės nuo galimo pražūtingo slydimo žemyn.
Galiausiai priėjome apie penkių, ar septynių metrų pločio, bet dar užšalusį upelį. Pradžioje pagalvojome, kad radome tą baltuojantį objektą, kurio ieškojome, bet vėliau paaiškėjo, jog klydome. Kalnų upelio ledas negalėjo matytis iš mūsų stovyklos, mat tas upelis tankiai apaugęs medžiais. Eidami upeliu pastebėjome, jog medžiai dar buvo įšalę upelio lede, o tuo pat metu, didelei mūsų nuostabai, jų šakos jau pradėjusios žaliuoti. Tokį reiškinį mes matėme pirmą kartą gyvenime. Pasirodo, jog tenykščiai augalai gerai prisitaikę prie atšiaurios Sibiro gamtos sąlygų. Matomai žemė po upelio ledu jau buvo atšilusi ir medžiai pradėjo tiems kraštams būdingos, audringos vegetacijos periodą, nors jų kamienus vis dar kaustė ledas.
Pagaliau supratę, kad nepasieksime kelionės tikslo, nutarėme sugrįžti į stovyklą. Atgal ėjome upelio ledu, nes jo tekėjimo kryptis buvo mūsų stovyklos link. Beje, kelionė užšalusiu upeliu nebuvo lengva, mat tirpstantis ir šlapias ledas buvo labai slidus. Mes dažnai paslysdavome ir griuvinėjome, o kai kas net stipriai susitrenkė krisdamas. Galiausiai supratome, kad kelionė slidžiu upelio ledu galima nebent tik įsikibus į pakrantės krūmus. Taip įveikėme didžiąją dalį kelio leisdamiesi nuo kalno, bet staiga upelio ledas dingo, o likusią kelionės iki stovyklos atkarpą baigėme eidami jau upelio krantu.
Sugrįžę supratome, jog pasielgėme netinkamai, nes nuslėpėme nuo vadovo savo sumanymą kopti į kalną, mat grupės vadovas yra atsakingas už turistų saugumą. Dėl patirties stokos negalėjome numatyti tai, kad mūsų pasirinktas objektas iš tikrųjų randasi daug toliau nei atrodė žvelgiant iš stovyklos, taip pat nežinojome, jog žygis ilgokai užtruks. Bet vadovas tik nužvelgė mus klausiančiu žvilgsniu ir nieko neištarė. Tokia jo reakcija gal buvo ir dėl to, kad buvome iš Lietuvos, o jis buvo tremtinių iš Estijos palikuonis…
Pranciškus Jokimaitis – SKB Standartizacijos ir metrologijos skyriaus vedėjas
Nuotraukos iš keliautojų albumų ir SKB metraščio
Parengė Vytautas Karsokas
