Pirmasis pasaulinis karas visu savo svoriu užgriuvo derlingas Sūduvos regiono žemes. Tą šiltą, saulėtą vasarą suvalkiečių ūkininkų javai buvo, kaip mūras, o sodai lūžo nuo vaisių. Gandai apie netrukus prasidėsiančią „vainą“ sklido vilkaviškiečių tarpe iš lūpų į lūpas.
Pasak įvykių liudininko, 1900 metais gimusio Juozo Zabielavičiaus, karo nuojautos apimti valstiečiai rugiapjūtę pradėjo anksti. Valstiečiai visus javus jau buvo sustatę į rikias, ir būriais vadeliojo į Šventos Onos atlaidus Alvite.
Neprabėgo nei mėnesis ir 1914 m. rugsėjo 10 d. vokiečių patrankos apšaudė Virbalį. Ištisus metus vokiečiai mušėsi su rusais ir niekas negalėjo suprasti, kuri pusė pralaimi. Pagaliau 1915 metų pavasarį vokiečiai okupavo visą Suvalkiją.
Savo knygoje „Virbalis mano atsiminimuose“ Juozas Zabielavičius teigia, kad „Vokiečiai su vietiniais gyventojais elgėsi gana žmoniškai. Neretai juos pamaitindavo atliekamu maistu iš savo lauko virtuvių. Ypač kultūringi buvo jauni bavariečiai. Jie žaisdavo, dainuodavo, grodavo melodijas lūpinėmis armonikėlėmis.
Mes, vaikai, prisivilkdavom rusiškų šovinių, rankinių granatų, juos ardydavom, o paraką pildavom į tuščius butelius. Darydavome atsargas, patys nežinodami kam. Tik sykį, atsimenu, kaip mūsų metama rankinė granata sprogo, sukeldama didelį triukšmą.
Besiartinant pavasariui, didžiausias visų rūpestis buvo pasėti javus, pasodinti bulves, užsiauginti daržovių. Kitaip bus – badas. Karo metu nieko iš niekur negausi. O užsiauginus dar reikia sugebėti išsaugoti, kad niekas neatimtų. Žemės pakako visiems. Nes turtingesni Virbalio ūkininkai buvo pasitraukę į Rusijos gilumą. Visa bėda buvo su arkliais, kurių praktiškai neliko. Visi, kas neturėjo arklių, kinkė karves.
Nuo vagių, o ypač nuo vokiečių kareivių, reikėdavo slėpti, ne tik arklius, bet ir kiaules, karves ir vištas. Žmonės slėpdavo peludėse, daržinėse, tvartuose, rūsiuose. Trobose dažnai pasidarydavo dvigubas sienas. Į bažnyčią eidavo irgi ne geriausiais drabužiais. Nes pasitaikydavo, kad vokiečių kareiviai nurėdydavo ir nuaudavo beeinančius. Stačiai laukuose atimdavo arklį ar karvę. Dar reikėdavo tylėti, kad negautum lupti.
Pasienio miesteliuose – Kybartuose ir Virbalyje – niekada netrūko kontrabandininkų. Kontrabandininko amatas buvo sunkesnis, – juo užsiimdavo lietuviai. O ten, kur galimybės praturtėti buvo geresnės, sukdavosi žydai. Čia reikėjo didesnio suktumo ir labai mažai sąžinės. Todėl šiam amatui žydai buvo nepamainomi.
Virbalio žydeliai savais ir samdytais vežimais keliaudavo po kaimus. Siūlydavo lietuviams visokius menkaverčius metalinius mažmožius ir mainydavo į maistą: grūdus, gyvulius, paukščius. Rinkdavo iš žmonių varinius daiktus ir parduodavo vokiečiams.
Reikia pasakyti, kad dėl spekuliavimo žydų lietuviai nesmerkė, jų visokias machinacijas laikė natūraliu dalyku. Tačiau visi piktinosi, jeigu žydiškai bizniauti pradėdavo lietuvis. Žydui lobstant, pavydo ir apkalbų būdavo mažai. Bet jeigu pralobdavo lietuvis, kiti tautiečiai į jį žiūrėdavo su panieka.
1915 m. pab. vokiečiai įvedė kortelių sistemą duonai. Tačiau žmonės nebadavo. Karas nesujaukė lietuvio proto ir žemės
ūkio neprivedė prie betvarkės. Žmonės sugebėdavo paslėpti. Išdavikų ar skundikų nebuvo, o negalinčiam dirbti padėdavo maistu kiti.
Sunkiausia būdavo su druska. Jos nepakankamai atveždavo iš Vokietijos. Paprūsės suvalkiečiai ja apsirūpindavo kontrabandos keliu. Bet iš toliau atkeliavę labai privargdavo, kol gaudavo bent pūdą druskos. Pėsčiomis visi vaikščiojo ne iš biednumo, o bijodami, kad neatimtų arklių.
Didesniuose miestuose padėtis buvo kita. Žmonės buvo priversti keisti savo asmeninius daiktus į maistą.
Po metų vokiečiai pradėjo rengti stipresnius įtvirtinimus. Gilius, išraitytus apkasus viduje tvirtindavo tvorų lentomis. Viską apraizgydavo trijomis spygliuotos vielos eilėmis. Rytiniame Virbalio šone pastatė gana pajėgią elektrinę, kurios laidus nuvedė paplente link Alvito. Atrodo, kad vokiečiai ruošėsi į vielų užtvaras paleisti elektros srovę rusų puolimo atveju.
Nei vakarų, nei rytų fronte vokiečiai nepasiekė lemiamos pergalės. Karas užsitęsė. Norint daugiau išspausti iš Sūduvos ūkininkų, buvo likviduoti visi turgūs. Uždaryti praktiškai visi vėjiniai malūnai. Užanspauduotos aliejinės.
Tačiau pilvas – ne brolis. Todėl netrukus visi prisiminė, kad jų seneliai ir tėvai žiemą visiems metams duonai prisimaldavo rankinėmis girnomis. Visi ėmėsi užmiršto amato. Dažniausiai vienomis girnomis naudojosi du trys kaimynai. Pačias girnas slėpdavo šiaudų kūgiuose. Dienomis ant pečių išdžiovintus grūdus maldavo naktimis.
Netruko žmonės ir aliejų patys išsispausti. Iš sunkiųjų patrankų sviedinių kevalų pasigamindavo trintuves. Virtuvėje ant skardos lapo pašildydavo ir kaladiniais domkratais spausdavo.
Daug sunkiau būdavo su mėsos paruošimu. Be leidimo niekas negalėjo pasiskersti gyvulio. Todėl penimos kiaulės buvo slapstomos. Žmonės išmokdavo jas skersti be garso. Skerdimui pasirinkdavo ūkanotą dieną, o svilinti veždavo už miestelio. Reikėjo slapta mėsinėti, rūkyti kaminuose.
Caro laikais auginti tabaką savo reikmėms buvo draudžiama. Kitaip buvo Vokietijoje, – ten tabako auginimas nebuvo suvaržytas. Todėl iš pasienio vietiniai tabakoriai gaudavo sėklų ir 1915 m. gale vienas kitas jau užsiaugindavo savo machorkos.
Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvos kaimuose atsirado anksčiau nežinoma pramonė – naminės degtinės gamyba. Be abejo, pirmuoju tokio fabriko meistru tapo kokio nors iki karo veikusio bravoro savininkas. Vien Vilkaviškio apskrityje tokie bravorai buvo Alvito, Paežerių, Antanavo ir Patilčių dvaruose.
Jau 1916 m. retame kaime nebuvo varoma naminė. Dažniausiai žaliava buvo rugiai, rečiau – bulvės. Tokiu būdu Lietuvoje įsitvirtino naminės degtinės fabrikėliai su kuriais kovojo visos valdžios.
Ligų įkarštis prasidėjo 1916 m. antroje pusėje. Tuo metu iš vakarų į Lietuvą atkeliavo gripas, žmonių „ispanka“ vadintas. Vargu ar buvo bent viena šeima, kurios 1916-17 m. ši liga neaplankė. Mano tėvai ir kiti namiškiai buvo suguldyti į lovas. Daug žmonių mirė.
Dar nepasibaigus gripo epidemijai, prasidėjo dar baisesnė – paplito dėmėtoji šiltinė. Nuo jos išmirė daugiausiai jauni žmonės. Vaišvilų kaime iš 7 žmonių šeimos liko tik viena duktė. Tokių šeimų buvo kiekviename aplinkiniame kaime.
Žmonės saugojosi, turėjo supratimą. Bet apie normalų gydymą nebuvo nei kalbos. Visoje Suvalkijoje nebuvo nei vienos ligoninės ir anei jokių vaistų.
Apskritai žmonės gyveno, kaip ir seniau: dirbo, ūkininkavo, šventė sekmadienius, Kalėdas, Velykas, atlaidus. Tiesa biednuomenė ir bežemiai pasninkaudavo ištisus metus. Mažai buvo vedybų, retai, kas gimė, užtai mirtys padvigubėjo. Virbalio kapų duobkasys, užkasus numirėlį, „Aniuolas Dievo“ užtraukdavo kelis kartus per dieną, ko prieš karą nebuvo,
Užsitęsus karui, ir įsijungus Amerikai, atgijo visų viltys. Jeigu anksčiau vokiečių Suvalkijoje nemėgo, tai susipažinę su jų rajumu, gobšumu, pasipūtimu, žmonės ėmė jų nekęsti. Kai kuriems jaunesniems vyrams ėmė niežtėti delnai. Ir tik baimė prieš vokiečių ginklą sulaikydavo nuo išsišokimo.
Tačiau lietuviai galėjo iš vokiečių šio to išmokti. Kur vokiečių kareiviai apsistodavo, visur sutvarkydavo aplinką, įruošdavo tualetus. Drabužiai jų visad buvo švarūs, batai nublizginti, veidai apskusti, apsikirpę. Išeidami palikdavo tvarką, nelaužė be reikalo bet kokio daikto, negadino ir nenumesdavo. Tuo tarpu „Ivanai“ elgdavosi priešingai. Patys būdami apšepę ir aplink save nesugebėdavo palaikyti švaros.“
Tomas Sušinskas
