Būtent taip skambėjo mano antraštė straipsnio, rašyto į Delfi.lt 2014 metais. Tuo metu rašyti mane privertė tarptautinių konfliktų gausa. Bei Rusijos separatistų numuštas civilinis lėktuvas „Boeing-777“. Žuvo 298 žmonės. Jau tuomet dariau prielaidą jog leidę šiam konfliktui įsisenėti, sulauksime kažko panašaus kaip ISIL susikūrimo savo pašonėje. „Tik šis teroristinis darinys vadinsis Donecko Liaudies respublika. O šaunieji Rusijos džihadistai eksportuos ne islamo religiją, bet didžiosios Rusijos idėjas ne tik Ukrainoje, bet ir kaimyninėms valstybėms“.
Štai dabar yra 2022 metų gegužės 9 d. mūsų kaimynė Baltarusija yra de facto prijungta prie naujojo „Rusų pasaulio“. Tuo tarpu likęs pasaulis su nerimu laukia, ką šios dienos proga sugalvos „Ruskyj myr“ blogio valdovas V. Putinas. Ar bus skelbiama visuotinė mobilizacija ir oficialus „karo skelbimas“ Ukrainai? Gal aneksuotas Donecko ir Luhansko „respublikos“? O gal bus nueita dar toliau ir panaudotas masinio naikinimo ginklas?
Po 8 metų, galime konstatuoti, jog ši, tada dar tik klikbaitinė antraštė apie karų epochą, 2022 m. tampa realybe. Daugelis mūsų nesupranta, bet mes gyvename išskirtiniu istoriniu laiku. Jau dabar apžvalgininkai, karo tyrėjai bei istorikai svarsto kaip reikės įvardinti šiuos įvykius ateities kartoms Kaip iki viso to buvo prieita? Kas buvo šios epochos Vinstonai Čerčiliai? O kas tik nuolaidžiaujantys fašizmui Čemberlenai?
Su šios dienos Čerčiliais viskas aišku. Dar kovo pradžioje per socialinius tinklus masiškai plito, šviesos riterius vaizduojančtys personažai, primenantys Lenkijos prezidentą A. Dūdą. D. Britanijos premjerą B. Džonsoną ir mūsų eksprezidentę D. Grybauskaitę. Be abejo aukščiausias „Čerčilio įpėdinis“ yra pats Ukrainos prezidentas V. Zelenskis.
O štai Čemberlenų nors vežimais vežk. Jeigu mes imame 2008 metus, kaip „Putinizmo agresijos“ pradžią, tai pirmas įvykis, kurį reikia aptarti – Gruzijos (Sakartvelo) P. Osetijos regiono aneksiją.
1938 metais Miuncheno susitarimu tuometės demokratinio pasaulio lyderės Prancūzija ir D. Britanija apleido Čekoslovakiją ir privertė nacių Vokietijai atiduoti Sudetų kraštą. Lygiai taip pat Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy ir Vokietijos lyderė A. Merkel ramiai stebėjo Rusijos agresiją Gruzijoje, vardan “taikos”.
Maža to vakarų Europos politikų elitas sugebėjo dalį kaltės numesti pačiai Gruzijai. Šių dienų žargonais kalbant – pati kalta. Per daug prie rusų sienos apie demokratiją lojo. O dar ir suknelė trumpa buvo. Išprovokavo. Ironija, net šiomis dienomis paklausta Angela Merkel, prisipažįsta, jog savo sprendimų 2008 visiškai nesigaili. Apskritai Vokietijos vykdyta politika nuo 2008 metų verta atskiros knygos. Taip ji keičiasi į gerą, bet tai du žingsniais pirmyn, vienas atgal.. Paskutinis toks – vokiečių sprendimas gegužės 8-9 d. uždrausti Ukrainos atributiką. Tuo tarsi šios šalies nacionalinę vėliavą prilyginti neonacių „Z“ simboliui ir svastikai.
Šiandien Bidenas žada įteikti visiems putinizmo gerbėjams Rusijoje „lendlizo“ karčią dovaną. Šio įstatymo pagrindu II Pasauliniame kare teikta visapusė pagalbą sovietams kovoje prieš nacistinį Vokietijos režimą. Dabar lendlizas tarnaus Ukrainai, prieš neonacius iš rytų. Tačiau atskiro paminėjimo verta 2009 metais savo kadenciją pradėjusio eiti B. Obamos politika. Šis demokratų partijos prezidentas, kartu su administracija, taip įsisvajojo apie „vienaragius ir vaivorykštes“, jog 2008 metų agresorei pasiūlė „Perezagrūskos“ (Perkrovimo) planą. Dar nespėjus tinkamai gruzinų kaulams sudžiūti, nueita iki tokio idiotizmo, kad kalbėta, jog Baltijos valstybės turėtų būti apsaugotos pūkuoto Rusijos meškučio oro gynybos letenos. Kad netyčia Talibano teroristai raketų į kažkur ten šiaurėje esančias valstybes nepaleistų. Planavo JAV dalies karių išvedimą ir iš vakarų Europos. Į ką Kremlius ir prorusiški vokiečių politikai tik plojo katučių. Matydama tokius absurdus tuometė Lietuvos prezidentė pirmą kartą net atsisakė susitikti su naujuoju JAV prezidentu.
Tuometis žiniasklaidos elitas karė šunis ant šio Dalios Grybauskaitės sprendimo. Kaip gi ji drįso Amerikos ponui špygą parodyti. Taip, tas pats žiniasklaidos elitas, kuris dabar D. Grybauskaitę tituluoja širdžių prezidente. Bei giria už rodomą ryžtą ir principingumą. Dėl to man labai arogantiškai ir pasipūtėliškai atrodo iš šono, kai dalis tų apžvalgininkų, prasidėjus naujam karo etapui 2022m. vienas po kito skubėjo traukti iš archyvo savo senus straipsnius. Bandydami visaip pritempinėti, „va aš dar tada maniau kad taip bus“.
Na nemanėte jūs taip tada, mielieji. Gal būt kuris ir „pataikėt“ su straipsniu. Sveikinu. Bet net J. Ohmanas, matęs frontą savo akimis 8 metus nenutrūkstamai su Blue/Yellow organizacija padedantis Ukrainai, prisipažino širdyje nesitikėjęs, kad vienas beprotis ryšis tokiai karinei avantiūrai. Prisipažinsiu, net aš su ta antrašte netikėjau, jog viskas išsirutulios iki tokios 2022 m gegužės 9-osios. Pats, tikėdamas vakarų „vienaragiais ir vaivorykštėmis“, maniau, kad po lėktuvo numušimo, pasaulis imsis spręsti Ukrainos krizę ne tik simbolinėmis sankcijomis, bet ir iš esmės. Oi kaip aš klydau.
Kartą nudegus, mano pasitikėjimas vakarais taip lengvai nebesugrįš. Skambios antraštės, jog po vasario 24 d. pasaulis pasikeitė galutinai. Ar vakarai pagaliau praregėjo, dar neįrodo realybės. Geriau tokias antraštes rašyt, po fakto. Kaip gerai pastebėjo žurnalistas, Rusijos analitikas Marius Laurinavičius, visiems krykštaujantiems facebuk’e iš laimės po Prancūzijos rinkimų. Abu kandidatai yra tinkami Kremliui. O rekordiniai prorusiškos Le Pen rezultatai prezidento rinkimuose, gali lemti, tai, kad trečias kartas jai gali ir „nemeluoti“.
Pavyzdį, jog pasaulis dar tik pradeda keistis į gerą, rodo ir kai kurie vakarų judėjimai. Omeny turiu 21a. feminizmo judėjimo apraiškas. Pamenu prieš 8 ar daugiau metų Olandijoje kilo masiniai feminisčių protestai, nuvilniję per pasaulį. Priežastis? Kažkuri moterų įžvelgė, jog šviesoforo siluetas primena vyrą ir tai labai diskredituoja moteris. Ar buvo kas nors panašaus, kai paaiškėjus masinių išprievartavimų faktui Ukrainoje? Jei ir buvo tai labai „skystai“ ir iniciatyva čia teko eilinėms neabejingoms moterims, iš esmės nepriklausančioms feminisčių organizacijoms. Tiesa būkim biedni, bet teisingi. Tos pačių vakarų feminisčių organizacijos realiai nieko nedarė, sužinojusios ir apie ISIS į vergiją pardavinėjamas jazides. Kam ginti moterų teises, jei gali pakovoti su šviesoforu? Dar ir asmenukė gera išeina.
Štai toks vietinis Lietuvos komikas Olegas Šurajevas gegužės 9 d. planuoja visą dieną stovėti Antakalnio kapinėse su plakatais. Taip jis nori neleisti švęsti „Ruskyj myr“ gerbėjams. Gal kuris net susimąstys. Ar įvairių akcijų, susijusių su Ukraina negalėtų daryti milenialsai ikona, klimato su kaita kovotoja Greta Thunberg? Gal jei ukrainiečiai, nelabai vakariečiai? Bet sprogstančios bombos ir degančios chemijos gamyklos ten vis tiek vienodai teršia motiną Žemę. Kasdien. Taip ji užsidėjo sienoje plakatą „No war“. Bet tokius plakatus prieš karą ant profilio užsidėjo tūkstančiai. Kažkaip iš pasaulio jaunimo lyderių tu tikiesi daugiau iniciatyvos. Tas pats, kas man palaikanti Olego postą. Morališkai palaikau. Realiai naudos nulis. O juk tokie jaunimo lyderiai, kaip Greta, yra žmonijos ateitis. Taip, kad su gegužės 9-tąja mielieji. Karas realiai tik prasidėjo. O demokratinės visuomenės turi dar daug darbo valantis savo galvas nuo abejingumo ir putinizacijos.
Giedrius Iškauskas