Neįmanoma kalbėti apie Zanavykų muziejaus atkūrimo istoriją, neaptariant pirmosios muziejaus direktorės asmenybės. Bronė Sakalauskienė buvo viena didžiausių kraštotyros entuziasčių, kuri jau 1984 m. kaupė literatūrinę, fotografinę ir istorinę medžiagą bei užrašinėjo žmonių prisiminimus.
Bronislava Kazlauskaitė-Sakalauskienė gimė 1931 m. kovo 23 d. Bukšnių kaime, Būblelių valsčiuje, dabartinėje Kudirkos Naumiesčio seniūnijoje. Augo mažažemių valstiečių šeimoje. Būdama penkiolikos metų, Bronė dirbo Plokščių valsčiaus mašininke-sekretore, vėliau – literatūrine darbuotoja Šakių apskrities laikraštyje „Tikruoju keliu“. 1957 metais baigė Klaipėdos padagoginę mokyklą, vienuolika su puse metų dirbo mokytoja, o nuo 1964 iki 1986 metų dirbo „Taikos“ kolūkyje pirmininko pavaduotoja kultūros reikalams. Turėdama pedagogo diplomą ir dirbdama kultūros srityje, Bronė Sakalauskienė suprato švietimo ir istorijos svarbą.
1984 metais susibūrusi kraštotyros entuziastų grupelė rinko senus buities rakandus. B. Sakalauskienė sumanė juos eksponuoti Girėnų kolūkiui priklausančiame laisvame poilsio kambaryje. Gausėjant eksponatams, kurie buvo įvairaus dydžio, ilgainiui jie nebetilpo mažoje erdvėje. Todėl kraštotyrininkai – Bronė Sakalauskienė, Benediktas Jakas ir Vytautas Kaunas – kreipėsi į kolūkio pirmininką dėl muziejaus įkūrimo.
1986 metais, šių žmonių ir Šakių rajono „Taikos“ kolūkio valdybos bei pirmininko Zigmo Povilaičio pastangomis, buvo įkurtas Girėnų kraštotyros muziejus, kurio administratore tapo B. Sakalauskienė.
Pagal to meto sovietinės santvarkos poziciją muziejus turėjo pabrėžti kolūkio svarbą ir reikšmę, ką ir bylojo pirmosios ekspozicijos apie Girėnų kolūkio istoriją nuo 1949 iki 1986 metų. Muziejaus atidarymo metu tuometinis kolūkio pirmininkas Zigmas Povilaitis pabrėžė: „Muziejus – tai dar vienas kolūkio pasiekimas, atspindintis balanos gadynę, kolūkio kūrimosi metus ir skirtas pirmųjų kolūkiečių garbei“[1]. Tačiau, kylant sąjūdžiui ir įsitvirtinant jo idėjoms, požiūris į muziejų ėmė keistis.
Vienas iš faktorių, paskatinusių žiūrėti plačiau, buvo B. Sakalauskienei į rankas patekęs 1930 metų Pirmojo Zanavykijos katalikiškojo jaunimo kongreso vadovas, kuris atskleidė, kad Zanavykų muziejus Šakiuose jau veikė anksčiau. Jis buvo įkurtas 1928 metais Šakių „Žiburio“ gimnazijos dešimtmečio proga ir skirtas visam Zanavykijos paveldo išsaugojimui. Jo įkūrėjai buvo zanavykai ateitininkai, studentai ir moksleiviai. Tam pritarė tuometinis Šakių „Žiburio“ gimnazijos direktorius kun. Ignas Starkus ir pedagogų taryba. Muziejuje buvo eksponuojami dailės ir tautodailės kūriniai, archeologijos ir numizmatikos rinkiniai, etnografiniai daiktai, rankdarbiai ir t.t.
Muziejaus atkūrėja B. Sakalauskienė bandė įtvirtinti visos Zanavykijos muziejaus idėją bei įrodyti jo reikalingumą visuomenei. Situacija tam nebuvo labai palanki. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo vykdoma kolūkių pertvarka. Ne išimtis buvo ir Girėnų kolūkis, kurio likimas taip pat tapo neaiškus, o muziejaus finansavimas iš kolūkio biudžeto tapo neprognozuojamas.
Galiausiai, po daugybės oficialių prašymų ir diskusijų, 1992 m. spalio 30 d. kraštotyros muziejui buvo suteiktas savivaldybės įstaigos statusas ir jis pavadintas Zanavykų krašto muziejumi.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsivėrė galimybė išeivijoje esantiems lietuviams grįžti į gimtinę aplankyti savo artimųjų. Vienas pirmųjų, 1990 metais muziejų aplankiusių išeivių, buvo dailininkas Jonas Rudzinskas su žmona, kurie gyveno Australijoje. 1990 m. lapkričio mėn. „Zanavyko“ numeryje B. Sakalauskienė rašo, kad jai kilo mintis muziejų plėsti: „pastatyti linams minti pirtį ir kalvę. Rinkti kaupti viską apie mūsų krašto praeitį. Dideles galimybes turi kraštotyros būreliai, todėl tikiuosi sulaukti iš jų paramos. Kilo naujas sumanymas – įruošti skyrelį apie Zanavykijos išeiviją.“[2] Taigi B. Sakalauskienė tikėjosi sulaukti daugiau lietuvių, gyvenančių užsienyje, vizitų. Jau 1991 metų lankytojų registracijos knygoje galima pastebėti, kad muziejų aplankė nemažai užsienyje gyvenančių lietuvių. Geografija gana plati – Amerika, Prancūzija, Australija, Vokietija, o laikui bėgant ji tik plėtėsi.
B. Sakalauskienė iš užsienio atvykusių muziejaus lankytojų sužinojo, kad ten gyvenantys lietuviai aktyviai užsiima kultūrine veikla bei leidžia savo periodinę spaudą.
1991-XII-12
Miela Brone,
Nesistebėkite tokiu nepaprastu adresu, nes kaip zanavykas nemėgstu per daug smulkintis. Apie Jūsų vadovaujamą muziejų labai trumpa žinute esu skaitęs „Europos Lietuvis“ laikraštyje. Besikalbant su bičiuliais Lašais priminiau jiems apie muziejų Šakiuose ir štai gaunu iš jų laišką su Jūsų adresu ir dėmesiu susirašinėti. <…> Taigi, miela Bronute, leiskite ir Jus pasveikinti besidarbuojant jau mano sapnuotoje, Nepriklausomoje Lietuvoje. Nors ir nežinau muziejaus steigimo istorijos ir paskirties, bet tikiu, kad Jūsų idėja ir noras sutampa su mano zanavykiškais troškimais. Linkiu Jums sėkmės jūsų darbe mieloje ir pasiilgtoje, Vinco Kudirkos ir Rygiškių Jono žemėje.
Jonas Zokas
Taigi neretai su čia apsilankiusiais išeiviais apsikeisdavo pašto adresais ir savo bendravimą toliau tęsdavo laiškais. Susirašinėdami ir geriau pažinę vieni kitus, neretai išeiviai savo laiškuose į B. Sakalauskienę pradeda kreiptis mažybiniu vardu „Bronele“. Tai tik rodo abipusės draugystės bei ryšių tarp muziejaus ir išeivių stiprėjimą.
„Miela Brone,
Rašau Jums trumpai, nes mano ilgametis sapnas ir svajonė, jei Dievas, duos, išsipildys. Aš ir žmona, pusbrolio kvietimu, svečiuosimės gimtajame krašte keturias savaites nuo liepos 31 dienos. Taigi bus laiko ir Jūsų vedamą muziejų aplankyti, arčiau su Jumis susipažinti ir aptarti smulkiai ką aš galėčiau padėti atkuriant istorijos puslapius iš Anglijos. Mes zanavykai kuriuos esu sutikęs labai domimės Jūsų pasiūlymu ir esu tikras, kas aptarę reikalus su Jumis su didžiausiu malonumu pasitarnausime. Aš iš lengvo renku žinias apie čia gyvenusius (daug jau mirę) ar dar gyvus zanavykus ir padėsiu kuo galima.
Laukiu ir sapnuoju apie tą džiugią dieną kada galėsiu padėti kojas gimtajame krašte po 48 metų. Taigi bus ir džiaugsmo ir ašarų. Mano gimtinėje nieko nėra likę, viskas nugriauta, net nė medelio nebelikę. Traukia aplankyt tėvų kapus, susitikt dar gyvus bičiulius ir gimines, pakvėpuot Nemuno krašto oru ir pajusti Laisvos tautos pulsą.“ Jonas Zokas 1992 liepos 12 d.
Diaspora muziejaus kūrimosi laikotarpiu suvaidino didelį vaidmenį. Jie ne tik finansiškai rėmė muziejų, bet ir palaikė morališkai, siuntė įvairius eksponatus bei dalijosi savo gyvenimo istorijomis.
Padedant išeiviams, Bronė ieškodavo kitų užsienyje gyvenančių lietuvių kontaktų, rašydavo jiems pati arba siųsdavo savo straipsnius apie muziejų. Ji ieškodavo galimybės papildyti muziejaus fondus ir sulaukti materialinės paramos, kad galėtų muziejų plėsti, atnaujinti ekspozicijas bei įgyvendinti kitas idėjas. 1993 m. gegužės mėnesio „Zanavyko“ numeryje B. Sakalauskienė paskelbia straipsnį „Ačiū muziejaus rėmėjams“:
„<…> Labai trūksta senų dokumentų, knygų, spaudos. <…> Būtina plėsti muziejaus patalpas. Visiems suprantama, kad šiuo sunkiu laiku daug tikėtis iš biudžeto negalima, nes jis ir taip varganas. Reikia ieškoti kitų būdų, o vienas iš jų yra šalpa.<…> Su nuoširdumu atsiliepia ir kai kurie zanavykai, gyvenantys užsienyje. Štai Lembertų šeima ir jiems artimi žmonės iš Kanados padovanojo muziejui 100 dolerių. <…> Už muziejaus rėmimą materialiai bei už muziejui padovanotus asmeniniu daiktus nuoširdžiai dėkoju Tomui Kašauskui, gyvenančiam Australijoje, Jazbučiams iš Kalifornijos, Barborai ir Jonui Zokams iš Anglijos, A. Kasperavičienei iš Amerikos, S. Karevičienei ir J. Kudirkai iš Amerikos, Albinai ir Henrikui Petrauskams iš Australijos, Romutei Banaitytei – Henings ir visiems kitiems išeiviams iš Zanavykijos, nepamiršusiems savo gimtinės.“[3]
Didžioji dalis Zanavykijos išeivių buvo išsilavinę žmonės: gydytojai, rašytojai, aukštas pareigas užimantys pareigūnai. Todėl jų veikla diasporoje nenutrūko, bet buvo itin reikšminga Lietuvai. Neretu atveju į Lietuvą atvykdavo išeivių vaikai ar artimi giminaičiai, pavyzdžiui, poeto P. Lemberto sūnus, kompozitoriaus V. K. Banaičio dukterėčia. Jie, suprasdami mažo muziejaus poreikį turėti istoriškai svarbių ir vertingų eksponatų, padovanojo muziejui daiktus, susijusius ne tik su zanavykų krašto, bet ir visos Lietuvos žymiais asmenimis. Ilgi susirašinėjimo laiškais metai ir bendros idėjos siejo Bronę Sakalauskienę ir muziejaus mecenatą Juozą Domeiką, gyvenantį Anglijoje, kuris daugelį metų rėmė ne tik muziejų, bet ir kitas Šakių rajono įstaigas.
Juozas Domeika iš Kuprių k., Lukšių valsč., 1944 m. liepos pabaigoje pasitraukė į Vakarus. 1947 m. atvyko į Angliją. Su šeima gyveno Notingeme, dirbo tekstilės įmonėse. Čia įsijungė į visuomeninę veiklą, ypač Lietuvos išlaisvinimo krypties. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, tapo aktyviu jos rėmėju. Daug savo minčių išdėstė straipsniuose, kurie buvo spausdinami įvairiuose Lietuvos laikraščiuose. J. Domeikos publikacijas rubrikoje „Laiškas iš Anglijos“ publikavo Šakiuose leidžiamas laikraštis „Draugas“. Norėdamas prisidėti prie savo gimtojo krašto istorijos išsaugojimo, J. Domeika paaukojo Zanavykų krašto muziejui daugiau kaip 20 tūkstančių svarų. 1994 m. Juozui Domeikai buvo suteiktas Zanavykų krašto muziejaus Garbės nario vardas, o 1999 metais – Šakių Garbės piliečio vardas. Vėliau buvo įkurtas Juozo Domeikos labdaros fondas, į kurį įsijungė dar du išeiviai: gydytojas Juozas Kriaučiūnas ir rašytojos Petronėlės Orintaitės vyras Kazimieras Januta. Juozas Domeika mirė 2006 metais Notingeme, o 2009 metais buvo perlaidotas Lukšių kapinėse.
Zanavykų krašto muziejaus pirmosios direktorės Bronės Sakalauskienės ir Zanavykijos išeivių indėlis bei veikla, atkuriant muziejų, organiškai kuria Zanavykijos istoriją, kurią galės pažinti ir ateities kartos.
Straipsnis parengtas remiant Lietuvos kultūros tarybai.
[1] Želionienė, G. (1988). Iškilmingai perkirpta juostelė. Šakių rajono laikraštis „Draugas“, Nr. 148 (5889).
[2] Sakalauskienė, B. (1990). Zanavykų muziejus. Zanavykas, Nr. 11(15).
[3] Sakalauskienė, B. (1993). Ačiū muziejaus rėmėjams. Zanavykas, Nr. 1(27).
Skaistė Višinskaitė-Kumštienė
