Mūsų visuomenėje, deja, vis dar gaji baimė kovoti už savo teises, kurios nors ir ginamos įstatymų, yra grubiai pažeidžiamos. Ar įmanoma išspręsti problemą, kai bijoma ar dėl to nieko nedaroma? Žmonės geriau linkę prarasti savo sveikatą, nei pigiai apmokamą darbo vietą, norėdami išvengti konflikto, taikstosi su negerovėmis. Kažkur pasiskųsti tapo beprasmiška, nes valstybės tarnybos nesugeba ar net nesistengia apginti paprasto žmogaus interesų, tad problemos lieka, o kaltės našta ir prakeiksmų lavina užgriūva tą, kuris mėgina kažką pakeisti.
Pirkėjos laukė nemaloni staigmena
Galvijus auginanti moteris vienoje Marijampolės parduotuvėje (parduotuvės pavadinimas bei adresas žinomi), prekiaujančioje gyvulių pašarais, lesalais bei jų priedais, pirko kombinuotųjų pašarų melžiamoms karvėms. Susimokėjusi už 40 kg pašarų maišą (mažesnėmis pakuotėmis jų nebuvo), ne juokais sutriko, kai sužinojo, kad jai, turinčiai stuburo problemų, pačiai iki automobilio teks šį krovinį nusinešti. Liaunutė pardavėja tik skėsčiojo rankomis ir tikino niekuo negalinti padėti. Pagyvenusi moteris taip pat jokiu būdu negalėjo tokio svorio kelti ir nešti. Nežinia kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne geranoriškas ūkininkas, kuris šiaip taip savo maišus nusigabenęs pasisiūlė padėti ir vargšei moteriškei.
Šioje parduotuvėje prekiaujama produkcija supakuota maišuose po 10, 20 ir 40 kilogramų. Svoriai išties nemenki, tad pirkėja net neabejojo, kad tokia produkcija prekiaujančioje parduotuvėje yra darbininkas, kuris pirkėjams padeda iki transporto priemonės nusigabenti sunkius maišus. Tačiau paaiškėjo, kad tokio darbuotojo čia nėra, taip pat nėra ir jokios transportavimo priemonės ar vežimėlio, kuriuo būtų galima pačiam nusigabenti pašarų maišus iki savojo automobilio. Čia pirkėjai priversti kas kaip išmano patys tampytis su didžiuliais svoriais ir dar stengtis neparklupti ant laukujų parduotuvės laiptelių. Parduotuvės durys ir laiptai nepritaikyti tokios produkcijos saugiam ir patogiam išsigabenimui. Tiesa, nedidelė nuovaža prie jų vis tik padaryta, tačiau tokia, kad nėra kaip ja pasinaudoti.
Pašarus pirkusi moteriškė įsitikinusi, kad šioje parduotuvėje yra pažeidžiamos pirkėjų, darbuotojų bei moterų teisės, todėl nusprendė netylėti ir apie tai papasakoti žurnalistams, taip pat ji kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, mėgino problemą aiškintis ir su didžiulei agrofirmai priklausančios parduotuvės vadovais.
Vieni nesusipratimai
Nusprendėme patikrinti, ar viskas yra taip, kaip nupasakojo moteriškė, tad apsilankėme čia kaip pirkėjai. Šioje specializuotoje parduotuvėje pirmiausia suglumino užrašai ant sienos, informuojantys, kad čia prekiaujama visaverčiais lesalais (?!) veršeliams, lesalais paršeliams, lesalais karvėms… Pardavėja pasiteisino, kad tokie užrašai atsirado dėl spausdinant padarytų klaidų, tačiau problemos tame nematanti, nes juos galima pataisyti.
Nutarėme įsigyti karvėms skirtų „lesalų“, tikriau tariant, kombinuotų pašarų, kuriuos pirko ir mūsų rašinio herojė. Pakuotės buvo vien tik po 40 kg. Pardavėjos pasiteiravus, kaip tokio svorio maišą nusigabenti iki lauke stovinčio automobilio, paaiškino, kad niekuo negalinti padėti, nes nėra nei vežimėlio, nei tam skirto darbininko. „Ką daryti? Nežinau… Galite pašarus pirkti kažkur kitur“, – abejingai pareiškė pardavėja. Pasirodė keistas toks pasiūlymas, nes pardavėja lyg ir turėtų būti suinteresuota pritraukti pirkėjus, o ne siųsti juos pas konkurentus…
Tuo metu vištoms lesalų 5 maišus po 20 kg pirkusi moteriškė nesileido į derybas su pardavėja, o vieną po kito maišus griebė į glėbį ir pūškuodama nešė į automobilį. Visa tai stebėję eilėje laukiantys vyrai šaipėsi, kad tokia drūta moteriškė ir juos lengvai paneštų – nei vienas nepasisiūlė padėti. Pirkėjos pasiteiravus, ar jai net 100 kg ne per sunku šitaip sutampyti, ši net pyktelėjo, kad to klausiu ir pašaipiai komentavo kai 20 kg maišo aš nei iš vietos nesugebėjau pajudinti.
Vyriškiai, pirkę pašarus, taip pat be pretenzijų patys nusitempė sunkius maišus ir tikino, kad visada čia taip buvo ir bus. Beje, anksčiau ši parduotuvė priklausė vienai didžiulei agrofirmai, kuri neseniai įsijungė į dar stambesnio koncerno sudėtį, tačiau ant parduotuvės pasikeitė tik užrašai, o visa kita liko kaip buvę.
Apie problemas bijoma ir nenorima kalbėti
Pavyko susisiekti su čia anksčiau daug metų dirbusia pardavėja, kuri patyrusi insultą jau neketina į šią tarnybą grįžti. Ji patikino, kad pagalbinio darbininko neturėjo, nebuvo ir tokioms prekėms gabenti pritaikyto vežimėlio ar keltuvo, tad pačiai teko tampyti sunkiasvorius maišus. Anot jos, per ilgus darbo metus savo rankomis yra sunešusi ir sukilnojusi šimtus, o gal ir tūkstančius tonų. Ji padėdavo ne tik atvežtas prekes iškrauti, bet ir pirkėjams pasikrauti pašarus į automobilius. Buvusi pardavėja prasitarė, jog firmos vadovų buvo prašiusi, kad parduotuvėje reikėtų tokioms prekėms pritaikytos transportavimo priemonės ir kad būtų padarytas prie laiptų tinkamas nuvažiavimas, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Be abejo, didžiulių svorių tampymas atsiliepė moters sveikatai, tačiau ji tikino, kad jokių pretenzijų dėl to darbdaviams neturinti ir maldavo neišduoti, kad apie tai kalbėjome.
Susisiekti su šios parduotuvės savininkais – gerai žinoma agrofirma – nebuvo paprasta. Nurodytu vieninteliu bendruoju telefonu atsiliepė sekretorė. Ji paaiškino, kad atstovo spaudai jie neturi, tad pamėginome jai išdėstyti Marijampolės parduotuvėje esančias problemas ir pasiteiravome, kas galėtų atsakyti, kodėl taip yra. Maloniu balsu buvo paaiškinta, kad viskas bus perduota ir už tai atsakinga vadovė pati susisieks. Tačiau per kelias dienas nepavyko sulaukti iš šios firmos nei žinutės, nei telefono skambučio. Savais kanalais vis tik pavyko gauti atsakingų firmos darbuotojų kontaktinius numerius, bet teko prisiekti, kad šiukštu neišduosim kas juos davė.
Už komerciją atsakingas firmos vadovas mandagiai išklausė visas išvardytas problemas, paprašė padaryti ir atsiųsti nuotraukų, kurios patvirtintų minimus faktus. Jis pritarė, kad tokios problemos nesunkiai išsprendžiamos ir jų neturėtų būti. Tačiau pridūrė, jog tai – ne jo kompetencijoje.
Visiškai kitaip į pastabas reagavo už parduotuvių tinklą atsakinga firmos darbuotoja. Ji griežtai pareiškė, kad išvis nėra įgaliota atsakinėti žurnalistams į tokius klausimus ir piktinosi, kad trukdome, mat yra pas gydytojus, kur jai atliekami sveikatos tyrimai. Skambinome vidury darbo dienos, firmos darbuotojai apie kolegei atliekamus tyrimus sakė nieko nežinantys, tad ši versija kėlė abejonių. Matyt, siekta išlošti šiek tiek laiko, kad būtų sugalvota, kaip reaguoti į pateiktą informaciją. Kadangi buvo pasiūlyta susisiekti kitą dieną, vėl pamėginome tai padaryti. Ta pati ponia pareiškė, kad pasitarė su juristais ir nekalbėsianti šia tema, tik pabrėžtinai išrėžė, jog keisti parduotuvėje nieko neketinama, nes tai senos patalpos ir investuojama į jas nebus.
Kiek keistai skambėjo toks pareiškimas iš didžiulės, turtingos firmos atstovės, mat reikiamos investicijos sudarytų visai nedaug ir minėtų problemų neliktų. Sunku suprasti, kodėl nenorima pasirūpinti savo darbuotojais, kurie dėl didžiulių svorių kilnojimo rizikuoja savo sveikata? Kodėl nusispjaunama į pirkėjus, kurie už produkciją sumoka tikrai nemažas sumas, bet jų patogumui net nepasistengiama kažką gero padaryti? O kas būtų kaltas, jei neleistiną svorį kėlęs pardavėjas ar pirkėjas patirtų traumą? Tikriausiai būtų apkaltintas jis pats?
Įstatymai – tik popieriuje
LR Valstybinėje darbo inspekcijoje (VDI) buvo labai konkrečiai paaiškinta. „Moterims galima rankomis svorį kelti ir nešti iki 10 kg, o vyrams iki 30 kg ir tai yra griežtai reglamentuota. Jei maišas sveria 40 kg, reiškia, tą maišą gali kelti nebent du vyriškiai, jokiu būdu ne vienas, o 20 kg sveriantį maišą vienai moteriai taip pat kelti ir nešti nevalai. Yra svoriams kelti ir transportuoti specialios priemonės, transporteriai, mažoji mechanizacija ir puikiausiai galima visa tai pritaikyti. Parduotuvėje akivaizdžiai nusižengiama reikalavimams. O jei darbuotojai dėl to nesiryžta reikšti pretenzijų darbdaviui, yra profsąjunga, jei nėra profsąjungos, apie darbų saugos pažeidimus galima anonimiškai pranešti mūsų tarnybai. Patikrinę vietoje situaciją, mūsų darbuotojai darbdaviams raštu nurodo nustatytus pažeidimus ir terminą, per kurį jie turi būti pašalinti. Jei darbdavys to nevykdo, tokiu atveju yra taikoma administracinė atsakomybė“, – teigė VDI Darbuotojų saugos sveikatos skyriaus inspektorė Rita Zubkevičiūtė. Inspektorė patarė, kad minėtas problemas Darbo inspekcijai pateiktume raštu, kuriuo vadovaujantis bus atliktas parduotuvėje patikrinimas.
Teisininkas Vaidas Šalaševičius net nedvejodamas patikino, kad visoje šitoje situacijoje yra akivaizdžiai pažeidžiamos pirkėjų ir parduotuvės darbuotojų teisės – jie galėtų reikalauti ir pakovoti, kad to nebūtų. V. Šalaševičių kaip verslo konsultantą stebino verslo požiūris į klientą, o kaip socialinio dialogo ekspertą – nemokėjimas kalbėtis tarpusavyje bei didelės baimės ir nenoras darbuotojų bei darbdavių atstovų kalbėtis, kylančias problemas darbovietėje spręsti dialogo ir sutarimo pagalba, nors kartais tokių problemų sprendimas reikalauja nedidelių investicijų, o paprasčiausios pagarbos ir pozityvaus požiūrio vienas į kitą.
Problemų parduotuvėje nerado…
Birželio 25 d. Darbo inspekcijai pateikėme raštą, kuriame nurodėme pirkėjų skunde įvardintas problemas Marijampolės parduotuvėje. Atsakymas iš regioninio VDI skyriaus atkeliavo beveik po mėnesio – liepos 16 dieną. VDI Kauno skyriaus vyriausios darbo inspektorės Daivos Bartkuvienės rašte buvo išsamiai išdėstyta, kokias deleguotas funkcijas vykdo VDI, vadovaudamasi LR įstatymais bei norminiais aktais, nustatančiais VDI kompetencijos ribas, kokie yra pagrindiniai VDI inspekcijos veiklos tikslai ir vykdoma prevencija. Kur kas trumpiau ir tik bendromis frazėmis pateikta informacija apie vykdytą patikrinimą.
„Vadovaujantis aukščiau nurodyta kompetencija, VDI Kauno teritorinio skyriaus inspektorius atliko neplaninį inspektavimą Trąšų ir augalų apsaugos bei pašarų parduotuvėse (…) Marijampolėje. Atsižvelgiant į tai, bei Jūsų prašyme keliamus klausimus, neplaninio inspektavimo metu buvo tikrinama kaip užtikrinama dirbančiųjų sauga ir sveikata: patikrinta darbo vietų profesinės rizikos vertinimo, darbuotojų mokymo ir instruktavimo, privalomojo sveikatos tikrinimo, darbo vietų įrengimo, saugaus krovinių tvarkymo rankomis ir kiti aktualūs darbuotojų saugos ir sveikatos klausimai. Inspektavimo metu bendrauta su parduotuvėse dirbančiaisiais ir atsakingais darbuotojais, patikrinta kaip jie laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų. Po patikrinimo Bendrovės vadovui ir kitiems atsakingiems darbuotojams teikti pasiūlymai ir rekomendacijos darbuotojų saugos ir sveikatos būklės gerinimo klausimais, kurių pateikimo tikslas – atkreipti dėmesį į sritis, kurias reikia pagerinti, akcentuojant nustatytus trūkumus bei pateikiant pasiūlymus dėl probleminių klausimų, nustatytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų sprendimo“.
Inspektorės paprašius konkrečiau įvardinti parduotuvėje rastus pažeidimus, atsakymas taip pat buvo gan aptakus:
„Rašte ne be reikalo nurodžiau, ką apskritai apibrėžia Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, darbo teisė ir darbo kodeksas. Mūsų tos rankelės siekia tiktai darbuotoją ir darbdavį. Formaliai darbų sauga pas juos tai nėra blogoj padėty, gal tik bloga ir ydinga yra klientų aptarnavimo kultūra, bet ne mano kompetencijoje tai vertinti. Darbuotojai apmokyti, turi pažymėjimus, yra instrukcijos, darbuotojų sveikata patikrinta nuo A iki Z. Jie pateikė visus reikalaujamus dokumentus. Galėjau išsakyti tik kai kurias pastabas. Darbuotojai kaip susitarę visi tvirtino, kad per didelių svorių nekilnoja, paaiškino kaip maišus perkelia, parodė nubraižytas instrukcijas. O kaip pirkėjui nusigabenti krovinį iki savo automobilio, tikino, kad tai yra ne jų, bet paties pirkėjo problema. Realiai krovinių tvarkymo rankomis patikros metu nemačiau, nes tiesiog tuo metu nebuvo pirkėjų. Kalbėjome apie tai, kad klientas ir jo aptarnavimas yra labai svarbu ir šiuo atveju klientų interesas yra pažeidžiamas. Tačiau dėl to klientui reikėtų kreiptis ne į Darbo inspekciją, o į tarnybas, ginančias vartotojų teises“, – paaiškino inspektorė ir pridūrė, kad savo patikros rašte parašė tai, ką jai sakė VDI padalinio vadovas ir be jo leidimo daugiau nieko negalinti komentuoti.
Kam kažką keisti, jei gerai ir taip…
Parduotuvės darbuotojai, deja, neišdrįso, o gal ir nenorėjo VDI inspektorei pasakyti tikros tiesos. Nors ta tiesa turbūt nelabai kam ir rūpi… Be to, juk už skundus baudžiama… Todėl, kad išsaugotų net ir menkai apmokamą darbo vietą, žmonės linkę aukoti savo sveikatą, meluoti, jog viskas gerai, dangstyti savo išnaudotojus.
Vartotojų teisių gynimo tarnybos užverstos skundais, tad ieškant atsakymų, tektų ir vėl ilgai laukti, todėl šio proceso net nepradėjome. Gal kada to imsis patys pirkėjai. Nors ir jie ne visada linkę ginti savo teises ir nuolankiai taikstosi su negerovėmis.
Praėjus porai savaičių nuo VDI patikros, dar kart užsukome į pašarų parduotuvę, vildamiesi, kad gal būt kas nors pasikeitė. Deja… Vienintelis pasikeitimas buvo tas, kad nebeliko užrašų apie lesalus karvėms, paršeliams ir veršeliams. Pro duris lauk išlėkusi pagyvenusio amžiaus pardavėja puolė šaipytis, kad apsilankiusi inspektorė čia nieko blogo nerado ir grasinti, kad žurnalistei dabar tai jau bus – už visa kas įvyko jie skųsis visur, kur tik įmanoma. Pardavėja įžūliai fotografavo mus ir automobilį, tuo pat metu skambindama darbdaviams, kad vėl drumsčiama jų ramybė ir trukdomas darbas. Kita jaunesnė pardavėja taip pat pripuolusi šaukė, kad jei praras per mus darbą, turėsime išlaikyti jos šeimą ir už viską atsakyti teisme. Į parduotuvės darbuotojų keliamą skandalą įsijungė ir pirkėjai. Eilutėje prie pašarų stovėjusi moteris pradėjo rėkti, kad nėra čia ko žurnalistams kištis, nes ir kitose parduotuvėse niekas pirkėjais nesirūpina ir jiems prekių nepadeda pasikrauti.
Norėjosi paprieštarauti, kad tikrai taip yra ne visur ir turime siekti, jog aptarnavimo sąlygos ir kultūra gerėtų. Tačiau pirkėja, į pagalbą pašarams pasikrauti atsivežusi kokių 11 metų berniuką, uoliai ginčijosi, kad čia nėra reikalo kažką keisti, o kam nepatinka, lai perka pašarus kitur. Kitas, kiek pabrinkęs, pirkėjas grėsmingai ėmė mojuoti rankomis ir reikalauti, kad iš parduotuvės pasišalintume.
Pasirodė visiškai beviltiška, nelogiška ir keista pirkėjų bei pardavėjų reakcija. Juk tampydamiesi su per dideliais svoriais jie žaloja savo sveikatą! Tačiau apie tai negalvodami kvailai gina betvarkę ir juos išnaudojančius bei iš to lobstančius verteivas. Kada mūsų žmonės supras, kad tik bendrų pastangų dėka galima išspręsti problemas ir siekti, kad kažkas pasikeistų į gera? Kodėl nenorima to daryti? Kodėl taikstomasi su negerovėmis ir vis dar kažko bijoma? Reikia pagaliau suprasti, kad niekas savaime nesikeičia.
Milda Kudirkaitė
Iš parduotuvės sunkiasvorius maišus su pašarais pirkėjai gabenasi rizikuodami patirti traumas.
Šioje parduotuvėje prekiaujama produkcija sufasuota po 10, 20 ir 40 kg, bet neišspręsta, kaip pirkėjams ją pasikrauti.
Specializuotoje parduotuvėje galima įsigyti lesalų veršeliams, paršeliams ir karvėms…
Moterims leidžiama kelti ne daugiau kaip 10 kg, vyrams iki 30 kg, tačiau ne visur šių taisyklių paisoma. Ši moteris pirko 100 kg lesalų, į automobilį teko pačiai visus maišus ir susinešti. Vyrai nepadėjo…
Vidinėje, uždaros teritorijos dalyje, prie parduotuvės yra prekių iškrovimo rampa, tačiau ji skirta ne pirkėjams. Pirkėjai su nešuliais keliauja per kitas duris.
Šimtus kilogramų rankomis tampo šios parduotuvės pardavėjai ir pirkėjai, bet nededa pastangų, kad situacija pasikeistų.
