Šakių teismo teisėjas Artūras Rauktys: „Baisiausia, kai besiskiriančių tėvų įkaitais tampa vaikai“
Nedideliame Šakių mieste viskas kaip ant delno. Tačiau vos pusšešto tūkstančio gyventojų turinčiuose Šakiuose gyvenimas verda savu rimtu, čia nėra didmiesčio triukšmo, o vienoje parduotuvėje prasilenkti gali ir miesto elitas, ir tie, kurių gyvenimas – užribyje. Jei suklysi, jei ką nors iškrės tavo vaikas ar miesto gatve svirduliuosi neblaivus – jau rytoj apie tai žinos daugelis miestelėnų.
Mažame mieste – nerašyti įstatymai
Beveik tris dešimtis metų Šakiuose gyvenantis Šakių rūmų teisėjas Arturas Rauktys sako gerai perpratęs gyvenimo mažame mieste taisykles. Jos – nerašytos ir nereglamentuotos jokiais įstatymais, tačiau – labai svarbios.
„Išsiugdžiau įprotį vengti pasilinksminimo vietų, kuriose gali susikirsti jo keliai su nuolatiniais teismo “klientais”. Buvimas bendroje erdvėje, kur gali lankytis tavo nuolatiniai klientai, komforto nesukuria. Tokia yra provincijos teisėjo viena gyvenimo pusė.
Gyvendamas mažame mieste ir dirbdamas tokį darbą negali užmegzti abejotinų pažinčių ar net leistis į abejotinus pokalbius“, – šypteli A. Rauktys.
Ne dėl baimės, tik dėl nerašytų gyvenimo mažame mieste taisyklių.
Žemaitijoje gimęs, o Kaune augęs A. Rauktys, kartu su žmona dar sovietmečiu atvykęs į Šakius, šį miestą prisijaukino ir vadina savo namais.
Buvę mylimieji teisme tampa „šalimis“
Kitoks mažame mieste ir teismas – čia teisėjai, skirtingai nei didesniuose teismuose, nagrinėja visas bylas, neskiriant jų į civilines ir baudžiamąsias. Todėl A.Raukčiui tenka narplioti ir telefoninio sukčiavimo bylas, ir matyti šeimų santykių dramas.
Žmonės, sako pašnekovas, neretai klaidingai įsivaizduoja, kad didžiausią darbo krūvį sudaro baudžiamoji teisė, tačiau tai – netiesa.
„Štai čia Baudžiamasis kodeksas, o čia – Civilinis“, – ant savo darbo stalo gulinčius kodeksus rodo A.Rauktys.
Civilinis kodeksas – „Hario Poterio“ storumo romanas, o Baudžiamasis – tarsi nedidelė Astridos Lindgren „Ronja plėšiko duktė“.
Ir tai dar ne viskas. Bet kas, paėmęs abu kodeksus į rankas, nesunkiai supras, kokios bylos dažniausiai nagrinėjamos. Pagal puslapių „susidėvėjimą“ akivaizdu – labiausiai verčiamas šeimos teisės skyrius.
„Žmonės, kadaise buvę vienas kitam patys brangiausi, tampa šalimis ir bylinėjasi dėl santuokos nutraukimo ir turto“, – sakė A. Rauktys.
Teisėjas prisimena atvejį, kai panaši byla truko net šešerius metus. Jos esmė – žmonės negalėjo pasidalinti turto.
Nuo meilės – prie neapykantos
„Aš nežinau, – paklaustas, kas nutinka, kad gražios šeimos gyvenimas, pasibaigęs skyrybomis, finišuoja teisme kartu su kaltinimais vienas kitam, žeminimu ir pačių slapčiausių šeimos dalykų viešinimu. – Gal iš tikrųjų nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis? Beje, labai nedidelis žingsnis.“
Teisėjas sako, kad emociškai jam sunkiausios ne tos bylos, kai buvę sutuoktinai ar artimi giminaičiai bylinėjasi dėl turto, tačiau tos, kuriose įkaitais suaugusieji paverčia vaikus.
„Kai tokia byla pasiekia teismą, vadinasi, visos priemonės ir tarimosi limitai dažniausiai būna išnaudoti, išsemti. Susikaupusi negatyvi energija, pyktis, neapykanta, principai – viskas, ką galima rasti žmoguje ir kuo didžiuotis nereikėtų – tampa vieša išraiška“, – pasakoja A. Rauktys.
Nors kiekvienas teisėjas siūlo sudaryti taikos sutartį, be to, Lietuvoje populiarėja mediacija (teisminė mediacija, tai nemokama visos Lietuvos teismuose taikoma ginčų sprendimo procedūra, kurios paskirtis – padėti civilinės bylos šalims išspręsti ginčą taikiai tarpininkaujant vienam ar keliems mediatoriams (specialiai apmokytiems teisėjams, teisėjų padėjėjams ir kt.)– aut. past.) paslaugos, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių žmonės nesitaiko – ne visi gali peržengti savo principus. Nors tai būtų ir greičiau, ir pigiau, ir nervų mažiau kainuotų.
Tokioms šeimoms reiktų pagalvoti, kaip toliau bendraus su vaikais, kaip švęs šventes, ką vieni apie kitus kalbės, kai vaikas liks su tėčiu ar su mama. Kada man atneša dviejų lapų apimties bendravimo su vaiku aprašą, aš suprantu – problema ne tame apraše, o tarpusavio bendravime, santykiuose.
Ne vaikas svarbu, bet kaip įkąsti kitam, kaip apsunkinti, kaip labiau įpareigoti. Toks tėvų elgesys yra susitelkimas ne į vaiko, kaip asmenybės, augimą, ne į jo apsaugojimą nuo neigiamos įtakos, o į tėvų tarpusavio santykių sprendimą, kuriame vaikas – kaip faktorius“, – atvirai kalba A.Rauktys.
Nerimavo dėl sūnaus paauglystės
Pats A.Rauktys gali didžiuotis ir savo pavyzdžiu – nors vedė būdamas jaunas, vos 23 metų, tačiau santuokoje gyvena iki šiol ir džiaugiasi savo jau suaugusiu sūnumi.
Tiesa, Šakiuose gerai pažįstamas teisėjas iki šiol prisimena savo sūnaus paauglystę. „Man tenka nagrinėti įvairias bylas, pavyzdžiui, kai į teismą atvedama grupė jaunuolių dėl to, kad viešoje vietoje vartojo alkoholį ar pasipriešino policijos pareigūnams“, – sako A. Rauktys.
Todėl prasidėjus paauglystei, o vėliau – ir sūnaus jaunystei A. Rauktys ne kartą prašė jo laikytis įstatymų ir viešosios tvarkos normų.
„Gal net per daug tam vaikui kaliau į galvą. Svarbi buvo ne tik jo ateitis, bet ir žmonių vertinimas. Juk jie netruktų pasidaryti išvadas: tėvas teisėjas, o sūnus – baudžiamas. Tokie tad nedidelio miesto gyvenimo ypatumai“, – kalba A. Rauktys.
Pailsi tolimuose kraštuose
„Gyvenu savo aukso amžių“, – šypteli pašnekovas, vartydamas nuotraukų albumus. Vienturtį sūnų užauginę sutuoktiniai dabar gyvena sau.
Kartu su draugais, kolegomis jie dažnai keliauja po Lietuvą – aplankytos žinomos vietos, dvarai, parkai. A. Rauktys mėgsta žaisti badmintoną, o Šakiuose yra susibūręs šio žaidimo entuziastų klubas.
Pašnekovas nelaiko savęs užkietėjusiu žveju, tačiau kartą metuose būtinai išvyksta gaudyti menkių Norvegijon. Praleisti savaitę nuostabaus šiaurietiško grožio gamtoje senų bičiulių draugijoje ir dar patirti žvejybos džiaugsmą – nepakartojami išgyvenimai.
A. Rauktys šypsodamasis taip pat prasitaria, be ko iš tikrųjų neįsivaizduoja savo gyvenimo – be knygų, ypač istorinių ir biografinių, skaitymo, ir teatro, kurio gerbėjas, prisipažįsta, yra dar nuo jaunų dienų.
Teisėjas A. Rauktys sako neturintis prabangių namų, tačiau vieną kartą per metus kartu su bičiulių kompanija išvažiuoja į tolimas ir egzotiškas šalis. Tokios kelionės nėra poilsinės – A. Rauktys juokauja, kad jam reikia ilgų maršrutų, ėjimo pėsčiomis, džiunglių.
Kelionių maršrutai driekiasi į Indoneziją, Kubą, Tailandą, o ateityje A. Rauktys norėtų aplankyti Pietų Ameriką. Iš kiekvienos kelionės teisėjas parsiveža apie 7–8 tūkstančius nuotraukų.
Suvenyrų pirkti nemėgstantis keliautojas vis tik turi vieną kelionių tradiciją – grįžęs jis keliones aprašo, atrenka nuotraukas ir su bičiulių pagalba vieno egzemplioriaus tiražu išleidžia geros kokybės kelių šimtų puslapių apimties fotoalbumą. Tai, sako A. Rauktys, jam pats geriausiais atostogų atsiminimas.
„Kelionės man – geriausia reabilitacija. Pamiršti darbus sugebu tik kokią ketvirtą penktą kelionės dieną, o jei grįžęs namo nesugebu surinkti namų signalizacijos kodo, žinau – atostogos buvo geros“, – juokiasi A. Rauktys.
teismai.lt informacija
