Tarpukaryje beveik kiekviena bendruomenė turėjo savo spaudą: savo laikraštį, žurnalą. Žinių šaltinis „Paštininkų žodis“ išeidavo kiekvieną mėnesį. Informacija buvo skirta pašto tarnautojams: laiškanešiams, valdininkams, telefonistams, operatoriams.
Trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje publikuotame numeryje postringaujama apie tautines mažumas. Aptarinėjamas pragyvenimo lygis ir zanavykų ūkininkų gudrybės.
1927 m. šaltiniuose rašoma, kad „Šakiai – turtingas, bet klampus Zanavykijos centras. Miestas žydiškas – net burmistrais renkami žydai.
Mieste gana daug klubų. Tiksliau pasakius, švariai užlaikomų karčiamėlių. Kiekviena jų turi savo radiją.
Šakiuose dirbantys valstybės tarnautojai pasižymi pasyvumu. Tiesa kartais jų iniciatyva surengiamas koks nors vakaras. Suorganizuojamos artistų gastrolės iš Kauno. O į Kaune vykstančias operas išvažiuoja tik aukščiausio rango „aristokratai“ iš Šakių.
Pragyvenimas mieste yra pigesnis nei Naumiestyje ar Kybartuose. Į zanavykų turgų atvežama daug produktų. Bet dažniausiai galima pamatyti tik stambių. O kad būtų smulkių ūkio gaminių, to turbūt čia nesulauksim. Šakių ūkininkai poniški, jie nesismulkina. Kur čia jau „turbačysis“ ant vežimo su keliolika kiaušinių, sviesto pakeliais ar keliais sūriais.
Jeigu į miestą ir veždavo smulkesnių gaminių, tai pakelėje žydui parduodavo. O kas likdavo – lietuvių tarnautojams už dvigubą kainą išeidavo. Tiek atsirasdavo norinčių įsigyti. Tas pats vykdavo ir Naumiestyje.“
1927 m., Šakiai
