Ar paprastas buities gestas gali atverti ištisas moterų patirčių kartas? Menininkė, aktorė Lina Inga Stankaitytė savo performanse bulvių skutimą pavers septynių dienų trukmės ritualu, kalbančiu apie tapatybę, lygybę ir tyliai perduodamus įsitikinimus. Šis veiksmas gimė iš darbo su vyresnio amžiaus žmonėmis, iš klausimo – kas lieka žmoguje svarbaus, kai nelieka visų socialinių vaidmenų? Visą savaitę truksiančio performanso metu menininkė LNM Vinco Kudirkos muziejuje planuoja nuskusti apie 500 kilogramų bulvių, kurios bus perduotos vietos senelių namams ir labdaros valgykloms.
Apie nematomą moters darbą, lyčių nelygybę, pasirengimą fizinio ir emocinio pasirengimo reikalaujančiam iššūkiui bei tai, kodėl tokia patirtis svarbi būtent regionuose, kalbamės su performanso autore, menininke Lina Inga Stankaityte.
Kaip gimė idėja šiam neįprastam performansui?
Daugiau nei penkerius metus dirbant su vyresnio amžiaus žmonėmis, ypač senelių namuose, neišvengiamai teko svarstyti – kiek svarbus žmogus, kai jis netenka visų savo statusų, diplomų, apdovanojimų ir lieka vienas? Tuo metu daug dėmesio skyriau kultūros ir meno žmonėms – režisieriams, aktoriams, filosofams, kurie pasitraukia iš viešumos ir lieka savo mažuose butuose.
Pradiniame etape performanso idėja buvo labiau apie žmogų apskritai, bet vėliau išryškėjo moters tema ir feminizmo aspektas. Labai stipriai paveikė Simone de Beauvoir mintis, kad moteris žmogumi tampa tik per menopauzę, kai netenka ją kaip moterį apibrėžiančios funkcijos. Taip pat – lygybės klausimas. Vis dar labai daug moterų dirba beveik visus namų ruošos darbus ir laisvalaikiu išeina į darbą. Kodėl kai moteris nedirba ir lieka namuose, sakoma, kad vyras remia moterį, kodėl nesakoma, kad moteris, apsiimdama laikyti visus namų kampus, remia vyro karjerą?
Kodėl būtent bulvės skutimo veiksmas tapo jūsų performanso ašimi?
Pačios bulvės – tai sėkla, iš kurios gimsta maistas. Jų skutimas atpažįstamas, moterims dažnai priskiriamas veiksmas, o vyrams tai primena sovietinės armijos laikus, kur bulvių skutimas taikytas kaip bausmė. Mūsų sąmonėje tai yra tam tikras įvaizdis, primenantis, kad moteris turi gaminti, rūpintis šeima, būti motina, žmona. Galbūt tai po truputį jau traukiasi iš mūsų visuomenės, daug kalbama apie lygias teises, bet ši patirtis vienaip ar kitaip perduodama iš kartos į kartą.
Veiksmas atrodytų paprastas, bet jo pasikartojimas, monotoniškumas ir trukmė performanso metu atveria naujus klodus. Paprastais laikomi dalykai ir darbai nėra paprasti, jie – jungiantis pagrindas, dirva didiems dalykams atsirasti. Skutant gimsta pasaka be pradžios ir be pabaigos – apie motinystę, netektis, karą, ilgesį, laisvę, vaisingumą ir nevaisingumą. Moteris šiame performanse – ne tik kūrėja, bet ir motina, miesto architektė, direktorė, kovotoja, dukra, anūkė, indų plovėja ir kas tik nori; tai priklauso nuo stebinčiojo.
Ar planuojate kiekvieną dieną išgyventi skirtingai, ar veiksmą traktuosite kaip ritualą?
Artėjant performanso dienai, man labai aiškiai atėjo atsakymas, kad septynios dienos man yra kaip septynių kartų istorija nuo maždaug XVIII amžiaus. Septynios dienos kaip septynios iniciacijos moters tapsmo – virsmo, kuris vyksta visą gyvenimą, procese. Per šį veiksmą kiekvieną dieną mane stebės mūsų vaikai, dukros, mažos mergaitės, paauglės, bręstančios moterys, brandžios moterys. Svarbu, koks yra jų santykis su savimi, kiek jos leidžia sau būti savimi, kiek leidžia vykti natūraliai kūno kaitai, nepriklausomai nuo didelio spaudimo reklamose, socialiniuose tinkluose kuriamų šiuolaikinės moters įvaizdžių. Šio proceso metu perduodamas tam tikras įspaudas, atmintis apie tai, kas tu esi.
Ką reiškia šis veiksmas Jums asmeniškai? Ar matote jame tam tikrą terapinį aspektą?
Vienaip ar kitaip, neįmanoma, kad tai manęs asmeniškai nepaliestų. Kai imiesi tokios ilgos trukmės performanso, turi turėti stiprų santykį su savimi ir savo istorija. Kitaip neužteks vidinių resursų pabaigti tai, ką pradėjai, ir atsakyti sau, kodėl visa tai darai.
Tikiu, kad yra įvairių šeimų, partnerysčių, santykių. Tikiu, kad kažkur kai kuriais klausimais yra tam tikra lygybė, tikiu, kad žmonės sąmoningėja. Bet kalbu apie tas vietas, kur to nėra. Aš pati to mačiau labai daug. Tik prieš kelerius metus pirmą kartą pamačiau vyrą, plaunantį grindis. Tai buvo remontą mano namuose daręs meistras. Jis paklausė: „Kodėl jūs taip žiūrite?“. Atsakiau. Tada jis vėl paklausė: „Kokioje aplinkoje jūs užaugote?“ Ir man pačiai kilo klausimas – kokioje aplinkoje mes augome?
Ar sutiktumėte, kad performansas, nors ir meditacinis, kartu kalba apie neišgydytas visuomenės žaizdas?
Mūsų šalies istorija nėra paprasta – žvelgiant atgal, moterų patirtys nebuvo lengvos. Mūsų kūnas per ląsteles atsimena tai, kas buvo, ir perduoda šią atmintį toliau. Pamenu savo dėstytoją, vyresnės kartos žmogų, sakiusį: „Kam reikalingi psichologai, psichoterapeutai?“ Mano močiutė kartodavo: „Tik tu neverk, neišsišok, per garsiai nekalbėk, neišsiskirk – kad tik būtum patogi“. Esmė – kad vyras gerai jaustųsi su tavimi. Iš kur visa tai? Jei mane tai veikia, negaliu nuneigti, kad augau tokioje aplinkoje.
Seniau psichologų nereikėjo ne todėl, kad nebuvo problemų, bet todėl, kad emocijoms išreikšti nebuvo nei laiko, nei erdvės, nes reikėjo tiesiog išgyventi. Dabar atsiveriančios savižudybių ar vaikų žudymo istorijos, pogimdyminės depresijos padariniai, primena, apie ką labai ilgai buvo tylima. Begalės moterų yra patyrusios tą patį. Tai įsitikinimai, perduodami iš kartos į kartą. Norėčiau, kad per septynias dienas įvyktų tam tikra transformacija – sveikimo, permąstymo, atsisakymo, paliekant tai, kas jau nebetarnauja.
Ar šiame performanse yra vietos ir vyrų perspektyvai?
Aš kaip Inga esu už vyrus – žinau, kad ir jie atsiduria įvairiose sudėtingose pozicijose. Yra ir tragiškų vyrų istorijų. Pavyzdžiui, skyrybų atveju dažnai būtent vyras turi išeiti iš namų, kuriuos galbūt pats statė, palikti vaikus. Ką tai reiškia jo gyvenimui, jo savijautai? Taip pat vyrai nėra pratę dalintis savo jausmais, bėgti pas draugus ir pasipasakoti, kokia bloga žmona. Bet vis dėlto šiame kūrinyje visų pirma kreipiu dėmesį į moteris ir jų patirtis, joms primestus įvaizdžius ir spaudimą. Kiek aš esu moteris? Kiek aš esu patraukli be visų marketingo ir reklamos suformuotų standartų? Ar liksiu svarbi, jei nebesieksiu toliau karjeros galimybių? Šis performansas – bandymas permąstyti šiuos klausimus ir sugrįžti prie tikrosios tapatybės.
Kokią žinutę norėtumėte perduoti žiūrovams?
Norėčiau, kad kiekviena žiūrovė ar žiūrovas atsigręžtų į save. Kiek vaidmenų mes atliekame kasdien? Kiek iš mūsų gyvybės lieka po visų „privalai“, „turi“, „priklauso“? Ar gerbiame žmogų, jei jis tiesiog yra? Šis performansas – tai veidrodis, kuriame atsispindi moters patirtys: trapios ir galingos tuo pačiu metu. Taip pat noriu atkreipti dėmesį į moterų psichologines būsenas – depresiją po gimdymo, izoliaciją, smurtą. Šie reiškiniai vis dar stipriai veikia moterų gyvenimus. Tikiu, kad menas gali padėti apie tai kalbėtis, todėl kviečiu dalytis informacija, atvykti palaikyti, būti ir kalbėtis, kartu kurti solidarumo atmosferą. Laukiu ir norinčių kažką pasakyti, paprieštarauti, ištarti savo nuomonę, pasidalinti patirtimi. Svarbu tiesiog kalbėti šiomis temomis, dalytis mintimis ir taip plėsti performanso žinutę ten, kur galima.
Žiūrovai galės stebėti Jus tiek gyvai, tiek tiesioginės transliacijos būdu Signatarų namuose. Kodėl pasirinkote būtent šį muziejų?
Šis performansas atliekamas Vinco Kudirkos muziejuje, o jo tiesioginė transliacija vyks Signatarų namuose, nes mane sužavėjo šio muziejaus ekspozicijoje perteikta moterų istorijos dimensija. Kokios yra svarbios dažnai nematomos signatarų moterys, kurios atliko didžiulius darbus, užsiėmė labdara, visuomenine veikla, lietuvybės gaivinimu. Tai tam tikra pagarba ir galimybė joms būti dar kartą pamatytoms ir išgirstoms. Daugiau sužinoti apie tai galima atėjus į Signatarų namus, kur performanso metu bus vedamos integruotos pamokos, edukacijos. Svarbi ne tik ta istorija, kuri nugula knygose, bet ir ta, kuri padeda jai atsirasti.
Ar ilgalaikis veiksmas padeda kurti gilesnį ryšį su auditorija nei tradicinis spektaklis?
Tikiu, kad veikia veidrodiniai neuronai, ir žiūrovas gali su tavimi užmegzti ryšį, bet tuo pačiu patirti ir savo istoriją. Mano užduotis nėra keliauti vien į save ar savo asmeninę gelmę. Man labai svarbu žinoti, kas bus šalia, aplink mane. Kiek ateis žmonių, tiek bus skirtingų istorijų apie tai, koks yra šis kūrinys. Kiekvienas galėtų papasakoti savo versiją, ir man būtų įdomu jų paklausti: kas čia vyksta? Kas vyksta su jumis, kai jūs tai stebite? Kodėl jūs čia sėdite jau valandą laiko? Kokią patirtį norite išgyventi? Atėjo laikas gyti, sveikti.
Kas buvo sunkiausia, rengiantis šiam septynių dienų veiksmui – kūrybiškai ar fiziškai?
Būti savimi ir išlikti savimi – tai pagrindinė sąlyga. Kalbėti tai, ką galvoju, atrodyti taip, kaip atrodau, ir nesislėpti už nieko. Esu praėjusi nemažą mokyklą šiuo klausimu, ir matyt atėjo laikas, kai jau galiu tai daryti. Savo ribas – emocines, psichologines ir fizines – galiu numanyti, ir jos yra labai plačios. Man įdomu, kas nutiks šio proceso metu. Nereikia bijoti emocijų, net destruktyvių kalbų ar veiksmų. O gal viskas virs tik tylia meditacija.
Kaip manote, kokią įtaką Jūsų būsenai turės auditorijos buvimas ar nebuvimas?
Labai tikiuosi, kad visa tai praeis švelniai, bet iššūkiui atiduosiu save visą. Priėmiau sprendimą niekur nebesislėpti, būti taip, kaip yra. Arba dabar, arba niekada. Nežinau ir to, kokie žmonės ateis ir ar jie apskritai ateis. Tačiau visa tai – kas bus šalia ir aplink mane, kas stebės ir su kuo galbūt bendrausiu tik minčių lygmenyje – turės įtakos tam, kaip jausiuosi. Kiekvienas elementas, kiekvieno prisijungusio energija čia bus svarbu.
Džiaugiuosi, kad vietos bendruomenė įsitraukia jau dabar. Mokyklos tiek Kudirkos Naumiestyje, tiek Vilniuje atvyks vesti integruotų pamokų, antradienį prie manęs žada prisijungti moterys, kurios dainuos sutartines. Trečiadienį vyrai ir moterys ateis persirengę istoriniais rūbais, o vakare Žydronė Kolevinskienė skaitys paskaitą apie Zofiją Kriaučiūnienę, jos pažintį su Maila Talvio, draugystę su Vincu Kudirka, taip pat apie Elizą Ožeškienę. Ketvirtadienį muziejuje vyks reivo vakarėlis – toks renginys regionuose ypač svarbus jaunimui, kuris ieško alternatyvių formų pasireikšti. Ir visa tai vyks, kol aš skusiu bulves.
Rugsėjo 8–14 dienomis LNM Vinco Kudirkos muziejuje Kudirkos Naumiestyje menininkė Lina Inga Stankaitytė septynias dienas po aštuonias valandas skus bulves – iš viso apie 500 kilogramų. Performansą bus galima stebėti ne tik vietoje, bet ir tiesiogiai Signatarų namuose Vilniuje bei „YouTube“ kanale. Nuskustos bulvės bus perduotos aplinkinių miestelių senelių namams – taip meninis veiksmas įgaus ir bendruomeninį solidarumo matmenį. Daugiau informacijos: spausti čia
Kalbino Živilė Stadalytė (Lietuvos nacionalinis muziejus)
______________________
Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienas kviečiame sekti interneto svetainėje http://www.lnm.lt/ arba socialiniame tinkle https://www.facebook.com/lnmuziejus/.
