Rinkdamas faktinę medžiagą šiam rašinių ciklui kreipiausi į pažįstamus tautiečius, jau turėjusius Lietuvoje darbo patirties, dirbusius gydytojais, mokytojais, ekonomistais, kultūros darbuotojais ir net savo verslą vystyti bandžiusius, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių šiuo metu gyvenančius JAV, Vokietijoje, Airijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje.
Prašiau jų nuoširdžiai atsakyti į keletą rūpimų klausimų liečiančių gyvenimą bei darbą emigracijoje, taip pat planus ateičiai. Be abejo, pažadėjau konfidencialumą ir to griežtai laikausi. Deja, iš septynių emigrantų su kuriais pavyko susisiekti, į pateiktus klausimus atsakė tik trys, likusieji atsitvėrė tylos siena. Taigi, jūsų dėmesiui trijų emigrantų iš Lietuvos, Nidos, Ingos bei Evaldo Luko (kad nekiltų nepageidautino ažiotažo, vardai nebūtinai tikri), gyvenančių bei dirbančių Airijoje ir Vokietijoje, pakankamai atviri bei pamokantys pasakojimai.
Ingos, dirbančios Bavarijoje, Vokietija, pasakojimas
Esu išsituokusi, penktą gyvenimo dešimtmetį baigusi moteris, turinti aukštąjį išsilavinimą bei dvidešimt aštuonerių metų darbo stažą. Lietuvoje dirbau ekonomiste, administratore. Emigravau iš Lietuvos norėdama užsidirbti daugiau pinigų. Jau penkeri metai gyvenu ir dirbu Vokietijoje, Bavarijos žemėje ir planuoju likti gyventi šioje šalyje.
Man patinka čia vyraujanti visapusiškai saugi aplinka, ramu, galima drąsiai žygiuoti net naktį, niekas tavęs neužkabins. Mano darbas yra geras, galiu skirti laiko ir sau, esu atsakinga už sodybos priežiūrą. Kai atvyksta svečių pagaminu jiems ką nors įdomesnio, lietuviško, nors parduotuvėse galima nusipirkti visko, kaip, beje, ir Lietuvoje. O šiaip vokiečiai valgo tai, ką yra įpratę, tradicijų nelaužo. Jei pusryčiams du virti kiaušiniai, tai net keliaujant kruiziniu laivu ryte du virti kiaušiniai, taip pat…
Gyvenu gražioje vietovėje, Bavarijos miškų regione, sodyba – vienkiemis randasi prie pat miško, nutolusi apie du kilometrus nuo 1.5 tūkst. gyventojų turinčio kaimelio. Tad kasdien mėgaujuosi gražia gamta. Name įrengtas baseinas, treniruoklių salė ir visa kita ko reikia žmogui. Pastebėjau, jog vokiečiai labai mėgsta savo patikimus, prabangius automobilius ir tuo pagrįstai didžiuojasi. Vokietijoje puikios socialinės garantijos, orios pašalpos netekus darbo, taip pat pensijos. Orus darbo užmokestis, vienas iš pažangiausių pasaulyje medicininis aptarnavimas, jaučiasi, kad valstybė rūpinasi žmogumi iki menkiausių smulkmenų. Antai, prireikus vokiečiai net taksi išsikviečia vykimui į polikliniką, reabilitacijos centrus ir viską apmoka ligonių kasa.
Kažkiek nepatinka dalies vyresniosios kartos vokiečių požiūris į atvykėlius bei šaltas vokiečių tarpusavio bendravimas. Net į telefono skambučius retai kuris vokietis atsako tiesiogiai, bendraujama elektroninio pašto, arba telefono atsakiklio pagalba. Jie teigia, jog tokiu būdu „taupo laiką“. Pastebėjau, jog vokiečiai labai retai, o veikiau niekad nepasiūlys kaimynui išgerti kavos, arbatos. Priima žmones tik iš anksto susitarę dėl susitikimo. Jų vaikai, taip pat neužsuka atsitiktinai, o tik suderinus vizito laiką. Man nepatinka, kad Vokietijoje gausu pabėgėlių iš Artimųjų Rytų bei Afrikos, ypač jaunimo. Jų kultūros lygis labai žemas, dirbti jie nesiveržia. O visame pasaulyje garsus vokiečių šykštumas, taip pat stebina, net pastebėjau, jog turtingi žmonės, milijonieriai vyrai, kažkodėl nedėvi kojinių eidami į parduotuvę ar šiaip pasivaikščioti. Kojines jie užsimauna tik eidami į pobūvį, pas gydytoją ar panašiai. Taupydami kiekvieną centą perka pigiausias higienos priemonės, pavyzdžiui kremą kainuojantį tik du eurus.
Be abejo, vokiečiai didžiuojasi tuo, jog jie yra šios turtingos, ekonomiškai galingos šalies piliečiai. Vokietijoje tikrai galima visko nusipirkti daug pigiau nei kitose ES valstybėse. Dažni prekių išpardavimai labai sumažintomis kainomis, taip pat taikomos didelės nuolaidos paklausioms prekėms, be manipuliavimo pirkėjų budrumu, kaip dažna Lietuvoje. Gyventojai nuolat gauna lankstinukų, tad galima laiku sužinoti kur ir kas pigiausiai pardavinėjama. Buto nuomos kaina irgi normali, jei palyginsime su darbo užmokesčiu.
Nors vokiečiai lietuvius gerbia, bet norint gauti pelningesnį darbą vokiečių kalba yra būtina. Įsidarbinti tikrai lengva, tik noro reikia. Turint paklausią Vokietijoje specialybę, tarkim mediko, įsidarbinti pagal diplomą gali, bet, kaip jau minėjau, būtina gerai mokėti vokiečių kalbą. Kiek žinau labai pageidaujamos vidurinio medicinos personalo darbuotojos – slaugytojos.
Suprantama, nors ir puiki gyvenimui šalis Vokietija, tačiau gimtinės vis tiek pasiilgstu, ypač savų žmonių, pasiilgstu masinių kultūrinių renginių, lietuviškų spektaklių, miuziklų, koncertų. Pajutau savo kailiu tai, ką kažkada jautė mūsų tremtiniai prievarta išvežti į Sibiro platybes. Gyvenimas toli nuo Lietuvos padeda geriau suvokti, jog Lietuva yra labai maža valstybė, tik taškelis ant gaublio, bet tas taškelis turi savo, mums, lietuviams brangias ir mielas tradicijas, kultūrą. Tik gyvendamas svetur realiai suvoki Lietuvos vietą kitų pasaulio tautų tarpe…
Kalbant apie „vokišką“ atlygį už darbą galiu patikinti, jog vietos gyventojai už tokį patį darbą gauna tiek pat kiek ir imigrantai, bet yra vienas bet – vokiečiai nenori dirbti tokių darbų. Vietos gyventojai kažkaip jaučia, kaip ir kur įsidarbinti, todėl jų ir atlygiai didesni nei mūsų… Tačiau Vokietija daug dėmesio skiria ne vien savo piliečiams, jos valdžia rūpinasi atvykusiais taip pat. Tik pradėjęs dirbti nedelsiant esi informuojamas dėl pensijos, o ligonių kasa informuoja savo ruožtu apie dalyvavimą įvairiose programose. Pavyzdžiui gali sportuoti laisvalaikiu, sporto klubams už tai apmokės ligonių kasa. O jeigu asmuo gauna socialinį būstą, jam skiriami du tūkstančiai eurų būtiniausių buities reikmenų, baldų įsigijimui. Ir jei asmuo neišgali sumokėti mokesčių už butą, tai speciali valdiška tarnyba padeda sumokėti skolą, bet tas žmogus ir toliau gyvena tame bute, į gatvę jo niekas nemeta. Jei jis bedarbis, tai gauna pašalpą, iš kurios po 50 eurų kas kart išskaičiuojama skolai padengti, plius apmokama nuoma už einamąjį mėnesį, taip pat dar mokama apie 400 eurų pašalpa.
Taigi, nors mes ir mokame mokesčius, bet Lietuvėlei su jos nelanksčia tvarka, išpūstu valdymo aparatu bei valdininkų gebėjimais „plauti“ pinigėlius, pasiekti ką nors panašaus kas pasiekta Vokietijoje, bent jau artimiausioje ateityje kažin ar įmanoma. Na, be abejo, pasitaiko, kad milijoną loterijoje kas nors išlošia…
Vokietijoje gyvendama domiuosi kas vyksta Tėvynėje, žiūriu žinias per Lietuvos televiziją, tad gėda matyti, kai Lietuvos politikai, užuot dirbtų piliečiams, kurie juos rinko, riejasi tarpusavyje dėl dalykų, kurie naudingi tik jų rėmėjams. Pietų dykai nebūna ir reikia atidirbinėti už juos. Šalyje tiek daug spręstinų klausimų, problemų, bet nusileidžiama iki tokio žemo lygio, brrr… Apgailestauju, tačiau apie šių dienų Lietuvą neturiu ką gero pasakyti, o blogai nenoriu, nes tai mano gimtinė vis tik.
Jau keleri metai dirbu pas pažįstamą vokietį, profesorių. Vokietijoje labai žiūrima kaip tu atlieki patikėtą darbą. Jei dirbi sąžiningai, tuomet ir darbo pasiūlymų daug, ir pinigų taip pat. Beje, jaunas moters amžius, ar reprezentatyvi išvaizda dar neužtikrina sėkmės… Pažįstu lietuvę, kurios išvaizda nėra įspūdinga, bet ji gyvena su vokiečiu pagerbta, aprūpinta ir mylima. Vokietis labai gražiai apie ją kalba, jie daug kartu keliauja po pasaulį. Apskritai vokiečiai mėgsta keliones, ypač kruiziniais laivais. Jie gali sau tai leisti. Lietuvės darbščios, išradingos ir tai vertinama vokiečių. Jei kokį pyragą, ar desertą pagamini, tai vokiečiams daro didžiulį įspūdį. Nors parduotuvėse yra visko, bet „vyšnia ant torto“ yra tai, kad netingėjai ir gebėjai pagaminti tai pati. O jeigu dar meniškai papuoši stalą, tai dėkoja už tai kelias dienas.
Vokiečiai prieš įsigydami kokį tai pirkinį, ypač atkreipia dėmesį ne į jo grožį, bet į praktiškumą, funkcionalumą, žiūri, kad patogu būtų tuo pirkiniu naudotis. Jie stengiasi negaišti laiko smulkmenoms, viską daro suplanavę iš anksto ir pakankamai greitai. O kad nepamirštų ko nors, veda laiko kalendorius, kur minučių tikslumu pažymi viską ką bei kada reiktų padaryti.
Tarp kitko pastebėjau, jog vokiečių vyrai atsargūs santykiuose, niekuomet neparodys, kad jam patinki. Šeimoje bendrauja labai oficialiai, rodydami pagarbą vienas kitam ir padėkoja už atliktą darbą. Jie netgi mėgsta papasakoti savo pažįstamiems, kaip pasikeitė jų gyvenimas, kai tarnaitė į jį įnešė lietuviškumo. O jei ištinka bėda, stengiasi padėti negailėdami nei laiko, nei lėšų, tačiau reikia užsitarnauti pasitikėjimą. Nors man dar neteko atsidurti tokioje padėtyje, bet mačiau kaip tai vyko pas pažįstamus.
Beje, išsituokę vokiečiai ir turėję žmoną vokietę, kitai santuokai mielai renkasi kitatautę. Vokietės, lyginant su mumis, moterimis iš Rytų Europos, yra labai išlepusios, reiklios savo vyrams ir valdingos, tačiau nepaisant to vyrai jomis rūpinasi. Net po skyrybų gyvena tuose pačiuose namuose, arba pastato buvusiai žmonai atskirą namuką, nuperka butą. Manau pagrindinė tokio elgesio priežastis yra ta, kad teismas tradiciškai palaiko žmonos pusę. Jie buvusias žmonas aprūpina transporto priemone, sumoka komunalinius mokesčius, rūpinasi vaikais iki pilnametystės mokėdami didelius alimentus. Beje, dažnas reiškinys, kai vokietės tuo net piktnaudžiauja. Turi meilužį, o ją išlaiko buvęs vyras… Gal todėl, kad vyrų atžvilgiu valstybė laikosi tokios pozicijos, daug vokietukų nelinkę tuoktis su moterimis, jie labiau renkasi vienalytes santuokas…
Tačiau tuo pat metu, dalis išsituokusių vokiečių perka vertingas dovanas, automobilius ir kita, dovanoja tai savo naujoms draugėms. Jie net puikuojasi tuo, kad šalia pagyvenusio ir pilvoto vokiečio yra liekna, jauna bei daili rusė, ar kitos tautybės moteris, bet tik ne vokietė. Gyvenimas…
Vytautas Karsokas
Autoriaus nuotrauka ir nuotraukos iš pašnekovų bei keliautojų asmeninių albumų
