Sūduvos gide anksčiau publikuoti, gan atviri bei nuoširdūs mūsų tautiečių gyvenančių ir dirbančių užsienyje pasakojimai susilaukė nemenko skaitytojų dėmesio. Tad publikuojame dar vieną Ingos, gyvenančios Vokietijos Bavarijos žemėje, pasakojimą apie darbą, laisvalaikį, darbines ir kartu pažintines jos keliones. Tai galėtų būti savotiškas atsakas skeptikams lyginantiems emigraciją su ištrėmimu į Sibirą. Esu tikras, kad tie skeptikai Sibiro nėra matę savo akimis, bet nežiūrint į tai, bando lyginti dar rusų caro valdžios pamėgtas tremties vietas už poliarinio rato bei neaprėpiamoje taigoje, su civilizacijos keliu toli pažengusiomis Vakarų šalimis, į kurias uždarbiauti vyksta lietuviai. Nonsensas…
Be abejo, įsikūrimo svečioje šalyje sėkmė yra labai individualus dalykas ir priklauso ne tiek nuo sėkmės, kiek nuo paties žmogaus dalykinių savybių – kalbos mokėjimo, charakterio, profesinių įgūdžių, punktualumo, žodžio laikymosi, kruopštumo bei sąžiningumo, darbštumo.
O ar Lietuvoje ir kitose šalyse yra kitaip? Esminis skirtumas tik tame, kad šalių į kurias vykstama ekonomika nuo seno galingesnė, protingiau tvarkomas ūkis, greičiau diegiami naujausi pasiekimai mokslo, technologijų bei kitose srityse, tad viskas veikia efektyviau, o žmogaus darbo valanda kainuoja brangiau. Iš čia ir aukštesnis pragyvenimo lygis, jau seniai susiformavę tam tikri santykiai tarp skirtingų socialinių grupių, tad taip nepastebimas pyktis veiduose, mažiau juodo pavydo žmonių santykiuose. Žodžiu visiškai kitas žmonių mentalitetas. Taigi Inga šį kartą rašo:
„Vieną gražią rudens dieną pas mano darbdavį, profesorių Andreas Geiger‘is, į svečius atvyko draugai, beje, taip pat gydytojai iš Šveicarijos. Jiems į akis krito teigiami pokyčiai mano prižiūrimoje profesoriaus sodyboje. Kiemą papuošė skoningai tvarkomas gėlynas, namo vidus dvelkė švara bei tvarka. Po kurio laiko viešnia, ponia Ingrid‘a Schmit ir jos vyras Rudolf‘as paklausė manęs, ar aš sutikčiau padirbėti apie mėnesį laiko jų namuose Šveicarijoje, mat ir jiems norėtųsi matyti taip sutvarkytus namus.
Kadangi Šveicarijoje jau teko lankytis, šalis patiko, tad norėjosi dar kartelį išvysti šios šalies miestų, o ypač sniegu spindinčių Alpių kalnų, žaluma ir gėlėmis, tarsi kilimu, nuklotų pakalnių grožį, krištolo skaidrumo ežerus. Ilgai nesvarsčiusi sutikau, juolab, kad buvo pažadėta be viso kito dar 20 eurų už valandą darbo sumokėti.
Ir štai aš jau sėdžiu ištaigingame greitaeigio tarpmiestinio ekspreso vagone, skriejančiame kelių šimtų kilometrų per valandą greičiu iš vokiečių Miuncheno į šveicarų Ciurichą. Kelionė užtruko apie aštuonetą valandų, bet neprailgo, nes už lango, tarsi televizoriaus ekrane nuolat keitėsi vienas už kitą įstabesni Šveicarijos gamtovaizdžiai.
Atvykus į vietą, ponai Schmit‘ai iš karto pasiūlė pasirinkti kur norėčiau apsistoti pas juos, ar viešbutyje. Pasirinkau viešbutį. Ponia Ingrid‘a, akcentavo, jog jų pajamos įgalina tai jiems leisti. Beje, esu skaičiusi, kad Šveicarijos ekonomika – viena stipriausių pasaulyje, o apie trys ketvirtadaliai dirbančių darbuojasi paslaugų sektoriuje. Taip pat teigiama, jog Ciurichas ir Ženeva gyvenimo kokybės požiūriu, užima antrą ir trečią vietas pasaulyje.
Mano misijos tikslas buvo ponų Schmit‘ų namuose atkurti deramą tvarką. Kiek pailsėjusi ėmiausi darbo ir, kaip sakoma, dirbau už save bei už Tėvynę. Galiausiai viskas buvo padaryta, šeimininkai įvertino mano gebėjimus, liko patenkinti ir pageidavo, kad vėl atvykčiau pas juos visam balandžio mėnesiui.
Bet būdama Šveicarijoje vis tik pajutau širdimi, jog mano šalis – Vokietija, kurioje gyvenu dar tik penketą metų ir jau spėjau pamilti. Grįžtant į Miuncheną, traukiniui kirtus Šveicarijos-Vokietijos sieną net akys prašvito. Čia man patinka ir žmonės, ir gamta, ir klimatas. Lietuvoje dabar tikra žiema, o čia pavasariu kvepia… Vakarais oro temperatūra siekia vienuolika laipsnių šilumos, o saulutė ne tik šviečia, bet ir šildo.
Šildo ir žmonių malonus bendravimas. Sugrįžusi nuėjau į prekybos centrą šiek tiek apsipirkti. Eilėje prie kasos stovėti nereikėjo, mat žmonės užleido be eilės, nes mažą kiekį pirkinių turėjau. Nuėjau į banką, atsistojau paskui vaikiną į eilę, vėliau perėjau į kitą, tai tas vaikinukas priėjo prie manęs ir sako, jūs galite jau eiti ten, aš jau viską susitvarkiau. Atrodytų smulkmenos, bet kokios malonios…
Pastebėjau, kad ir Šveicarijoje žmonės tarpusavyje bendrauja maloniai. Kartą laukiau atvykstant maršrutinio autobuso, tikriausiai pažinusi manyje užsienietę, prie manęs priėjo viena moteriškaitė ir paklausė gal galinti kuo padėti. O jeigu paklausi, kur rasti konkretų objektą, tai dažnas pasiruošęs ir palydėti iki jo. Arba vėlgi, restorane teko pirkti maisto išsinešimui, sumokėti reikėjo vienuolika eurų, bet paėmė tik dešimt… Tikriausiai, kad vėl sugrįžčiau pirkti pas juos. Nustebino. Antai Lietuvoje jei nustatyta tokia kaina, tad privalai ir sumokėti tiek.
Dar pastebėjau, jog šveicarai, kaip ir vokiečiai yra praktiškumo fanai. Namuose turi visa tai, ko žmogui reikia patogiam gyvenimui. Tai įvairiausia buitinė technika – virtuvinis kombainas atliekantis daugybę funkcijų. Kartu pateikti net 78 patiekalų gaminimo receptai. Todėl jie virtuvėje beveik nieko negamina puoduose. Viskas vyksta paspaudus mygtuką. Kuomet jiems prikepiau blynų su kriaušėmis, obuoliais ir kiviais, jie džiaugėsi ir gyrė mano darbštumą bei išmonę, bet tuo pat metu jiems mano pastangos atrodė sunkiu darbu… Ir net kuomet tvarkiau jų namus, šeimininkai vis ragino atsikvėpti, prigulti valandėlei.
Beje, šveicarai rengiasi paprastai ir praktiškai, vairuoja geras mašinas. Jie saugo save, vengia nešti sunkius krepšius. Jei pirkinius reikia pernešti į antrą aukštą, jie būtinai naudojasi specialiu vežimėliu. Juo naudojasi ir tuomet, jei ką nors reikia pernešti iš namo rūsio. Tarkim, kad ir tris poras batų.
Kainos prekybos centruose, kaip ir kiekvienoje šalyje, akcijų metu galima surasti ir pigesnių prekių. Tik šveicariško šokolado kainos didokos, mat jo reklamuoti nereikia, kaip ir vokiškų Mercedes, Audi ar BMV. Visi žino, kad šveicariški laikrodžiai bei šokoladas – aukštos kokybės gaminiai. Tad lankantis Šveicarijoje, kaip gi neparagauti jo. Skaičiau, jog šveicarai pagal šokolado suvartojimą yra vieni iš didžiausių smaližių pasaulyje.
Anksčiau esu minėjusi apie vokiečių pomėgį daug keliauti. Gyvendama ir dirbdama Vokietijoje, galiu tai sau leisti ir aš. Mano svajonė aplankyti kitas šalis, susipažinti su jų kultūra, tradicijomis išsipildė. Jau pabuvota ir Monake, taip pat kruiziniu laivu plaukta į tolimąją Kolumbiją.
Nustebau sužinojusi, kad bedarbio pašalpa Monake siekia net 4 tūkst. eurų… O Monako kalėjimas, kai lankiausi šioje šalyje, buvo tuščias. Mums ekskursijos vadovė papasakojo, kad į tą kalėjimą prieš kurį laiką buvo uždarytas vyriškis smurtavęs prieš žmoną ir kalėjimo administracija po kelių dienų nutarė ji paleisti. Nakčiai paliko visas duris atrakintas, bet ryte atėję į darbą kalėjimo darbuotojai nustebo radę įkalintąjį tebesėdint kameroje. Negana to, jis dar pretenzijas reiškė, girdi, pusryčių metas, o valgyti jam niekas neduoda…
Iš gidės pasakojimo, taip pat sužinojau, kad 2006 metais būtent Monake buvo paskelbta brangiausių pasaulyje apartamentų pardavimo kaina. Butas aukščiausiame kunigaikštystės pastate, „Odeon Tower“ kainavo 300 milijonų eurų.
2018 metais lankantis Kartachenoje, viename iš didžiausių Kolumbijos uostų, pramonės bei prekybos centrų, garsėjančių savo architektūros ansambliais, nustebino didelė atskirtis tarp turtingai ir vargingai gyvenančių šios šalies piliečių. Atmintin įsirėžė vaizdai, kai tamsiaodės moterys su pulkeliu mažų vaikų, tarsi iš multiplikacinio filmo vaikams apie liūto Bonifacijaus atostogas, gatvėje stovi ir įkyriai siūlosi pravažiuojantiems automobiliams langus nuplauti… Iki šiol tokie vaizdai man buvo žinomi tik iš filmų. Pagalvojau kaip mes vis tik gerai gyvename, tik ne visuomet tai įvertiname“…
Vytautas Karsokas
Nuotraukos iš asmeninio Ingos albumo
