Susipažinkite – Mykolo Romerio universiteto (MRU) Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto (ŽVSF) prodekanas studijoms prof. dr. Linas Selmistraitis. Iš Marijampolės rajono kilęs profesorius, kurio vaikystės kolekcijose buvo galima rasti įvairiausių daiktų – nuo vaistažolių iki iškarpų apie Kauno „Žalgirį“ – atskleidė ir tai, kaip klasiokė mokykloje nuspėjo jo būsimą profesiją.
Nuo pat mažens Linas geriausiai jautėsi būdamas gamtoje. Jo akį nuolat traukė Suvalkijos laukai, slėniai, miškai, įvairiausi darže augantys augalėliai. Ryškiausiuose vaikystės prisiminimuose profesorius nuolat prisimena gamtą: „Rinkau vaistažoles, įvairiausius kitus augalus, kuriuos džiovindavau ir kolekcionuodavau. Mėgdavau uogauti ir grybauti, su didžiausiu malonumu kiekvieną vasaros rytą bėgdavau į daržą pažiūrėti, ar per naktį jau išdygo agurkai, morkos, salotos, burokėliai, gelteklės, salierai, pupelės, ir džiaugdavausi, kad daigeliai jau ūgtelėjo bent vieną centimetrą“.
Profesoriaus kolekciją taip pat nuolat papildydavo ir neapčiuopiami daiktai. Linas mėgdavo kolekcionuoti įvairias lietuviškas pavardes, pasaulio šalių vadovus, paukščių, medžių ir augalų pavadinimus. „Išrašinėdavau viską iš įvairių laikraščių, žurnalų, knygų į storus sąsiuvinius, kataloguodamas juos abėcėlės tvarka. Man tai leido įsivaizduoti, kad jei viską surikiuosiu sąsiuviniuose abėcėlės tvarka, pasaulyje bus tvarka“, – prisimena L. Selmistraitis.
Vėliau, prasdėjus studijų metui, Linas pradėjo kolekcionuoti žinias ir patirtis. Jo kolekcijoje galima atrasti ne vienerias studijas, kurios stipriai prasidėjo prie jo karjeros kelio. Šiuo metu prof. dr. L. Selmistraitis ne tik užima ŽVSF prodekano studijoms pareigas, bet taip pat dėsto verslo anglų kalbą, anglų kalbos morfologiją ir įvadą į kalbotyrą „Dalykinės anglų kalbos ir kitos užsienio kalbos“ ir „Vertimo ir redagavimo“ studijų programose studijuojantiems MRU studentams.
– Esate kilęs iš Marijampolės rajono. Papasakokite, kokie vaikystės prisiminimai Jums labiausiai įstrigo atmintyje?
– Taip, esu kilęs iš Marijampolės rajono. Kadangi vaikystėje tėvai kelis kartus kraustėsi, mokyklos baigimas išsitęsė per keturias vietoves – gimiau Ąžuolų Būdos miestelyje, vėliau šeima persikėlė į Buktą, mokiausi Želsvos aštuonmetėje mokykloje, o baigiau mokslus Liudvinavo vidurinėje mokykloje (dabartinė K. Borutos gimnazija).
Ką atsimenu iš tų laikų, tai nuolatinis ėjimas pėsčiomis – nuo mano namų iki mokyklos buvo keletas kilometrų, o po pamokų maršrutiniai autobusai nevažiuodavo. Nesinorėdavo laukti vakarinio autobuso, tad namo eidavau pėsčiomis. Aišku, galima buvo pasiprašyti iš paskutinės pamokos, kad spėtume su klasiokais į ankstesnį autobusą, bet paskutinė pamoka dažnai būdavo geografijos, kurią vesdavo mokyklos direktorius. Jo mes labai bijodavom, bet vis tiek išdrįsdavome paprašyti „išleisti ant autobuso“. Direktorius suraukdavo antakius ir atsakydavo: „Ant autobuso tikrai neleisiu, nes nuo jo dar nukrisite“. Bet priklausomai nuo nuotaikos, kartais ir išleisdavo. Tad jei tais laikais būtų buvę išmanieji telefonai, kiekvieną dieną lengvai būčiau prižingsniavęs po 10 tūkst. žingsnių.
Mano vaikystės aistra – kolekcionavimas. Prisimenu, kad kolekcionavau viską, ką tik įmanoma buvo gauti tarybiniais laikais: degtukų dėžutes, muilą, saldainių ir kramtomos gumos popierėlius, atvirukus su muzikos grupėmis, pašto ženklus, iškarpas iš laikraščių ir žurnalų apie Kauno „Žalgirį“, knygas, kurias tik įmanoma buvo nusipirkti.
– Kokioje šeimoje augote, kuo užsiėmė jūsų tėvai?
– Augau su mama ir močiute. Mama dirbo įvairius darbus – parduotuvėje, paukštininkystės ūkyje, kolūkio kontoroje. Tad turėjau galimybę su mama pabūti įvairiose darbinėse aplinkose ir pamatyti, koks įvairus yra žmonių gyvenimas. Be to, tais laikais mažai kas turėjo automobilį „Žiguli“. Didžiavausi, kad mama jį turėjo ir vienintelė iš miestelio moterų jį pati ir vairuodavo. Gaila, bet neturiu daug prisiminimų kartu praleisto su mama laiko, nes ji nuolat sirgdavo ir nebūdavo namuose.
Kai mamos neliko, augau su močiute, kuri buvo tyli tremtį su trimis mažomis dukromis patyrusi moteris. Močiutė tarybiniais laikais apie tremtį nieko nekalbėdavo, nes baiminosi dar kartą nukentėti. Tad namuose dažniausiai būdavo tyla, iš televizoriaus ekrano sklindantis garsas arba mintyse skaitoma knyga.
– Ar mokyklos laikais jau jautėte trauką mokslui, tam tikroms disciplinoms? Galbūt turėjote svajonių profesiją? Koks buvote mokinys?
– Lankyti mokyklą man labai patiko. Nemėgau savaitgalių, nes „nebuvo ką veikti“ – į mokyklą juk nereikia eiti, nors kaime teko dirbti kasdien ir kitus darbus – ravėti daržus, ruošti šieną žiemai, šerti vištas, triušius, karvę, pristatyti pieną į pieninę, pjauti žolę ir t.t. Vasaros pabaigos iš vis sunkiai sulaukdavau, nes be galo norėjau vėl džiaugtis pasaulio pažinimu mokykloje. Mokykloje visos pamokos buvo mėgstamos, nes mokslai puikiai sekėsi. Grįžęs po pamokų pirmiausiai paruošdavau namų darbus, o jau paskui veikdavau ką norėjau.
Tiesa, nemėgau fizinio lavinimo pamokų: bėgdamas uždusdavau, krepšinį ir futbolą nemokėjau gerai žaisti, prisitraukimų prie skersinio nepadarydavau. Pažymiai iš dalykų penkiabalėje sistemoje buvo daugiausiai penketai, o iš fizinio lavinimo 3 arba 4. Kartais atsirasdavo ir geresnis fizinio lavinimo pažymys, bet žinojau, kad klasės auklėtoja, kurios prielankumą visada jaučiau, pasikalbėdavo su fizinio lavinimo mokytoju maždaug taip: „Juozai, na, būk tu žmogus, parašyk tam Linui kokį geresnį pažymį, visą trimestrą gadini vaikui – taigi pirmūnas“. Tad buvau pirmas ten, kur man geriausiai sekėsi – mokymesi.
Pamenu, man buvo 14 metų, klasiokė Daiva per pertrauką, kai buvome prisėdę ant mokyklos koridoriaus palangės, pasakė suvalkietiška tarme: „Nu, tu tę tai jau būsi profesorius“. Tuo metu paaugliška savo galva pagalvojau „gal ji išprotėjo?“.
Be to, mėgau ne tik mokytis, bet ir lankiau pianino pamokas, dainavau chore, šokau liaudies šokius.
– Ar pasakytumėte, kad esate savo gimto krašto, gimtinės patriotas, ar iki šiol palaikote artimą ryšį su vieta, iš kur esate kilęs, ar dažnai grįžtate, aplankote? Ar prisistatinėdamas mėgstate paminėti, iš kur esate, ar vis dėlto dabar labiau prisistatote kaip vilnietis?
– Išlaikyti fizinį ryšį su gimtu kraštu, deja, nepavyko. Mama mirė, kai man buvo 12 metų. Kai įstojau studijuoti į Vilniaus pedagoginį universitetą, močiutė iš Marijampolės rajono Buktos kaimo persikėlė pas savo dukrą į Kauną. Tad gimtojoje vietoje neliko giminaičių, ir sugrįžti nebuvo kur. Tačiau širdyje nešiojuosi laukus, pievas, sodus, Šešupę, gamtos ramybę. Visada pasakau, kad esu iš Marijampolės. Dažnai ir kiti žmonės tai man pasako, nes kai kurios suvalkietiškos tarties gaidos dar yra išlikusios.
– Kaip vyko Jūsų akademinio kelio pradžia – kas lėmė pasirinkimus – kiti žmonės, kažkokie įvykiai, patirtys? Kuo sužavėjo sritis, į kurią pasukote?
– Savo studijas pasirinkau labai natūraliai, per daug negalvodamas kuo būsiu, ką dirbsiu, kaip užsidirbsiu pragyvenimui. Norėjau ir toliau domėtis tuo, kas man mokykloje patiko – kalbų ir literatūros. Šeima manęs nesistengė paveikti – leido daryti tai, kas man labiausiai patinka. Tad iš pradžių studijavau rusų kalbą. Tuo metu rusų kalba ir literatūra buvo labai gerai mokoma mokyklose. Gyvenome tokioje terpėje, kai rusų kultūra buvo aukštame lygyje ir tik ji buvo pasiekiama. Kitų Europos šalių didžioji kultūra mums buvo po geležine uždanga.
Kodėl pasirinkau studijas Vilniaus pedagoginiame institute? Prisipažinsiu, nenorėjau būti mokytoju, bet labai norėjau studijuoti sostinėje, studijuoti bet kokią kalbą ir literatūrą. Kadangi geriausiai mokėjau rusų kalbą, ją ir pasirinkau. Mamos sesuo buvo ištekėjusi už ukrainiečio, ir jų šeima kalbėjo rusiškai. Tad kai teta vasarą atvažiuodavo pas mus į svečius kartu su mano pusbroliu ir pussesere, kurie kalbėjo tik rusiškai, turėdavau ilgalaikę rusų kalbos praktiką.
Be to labai stengiausi įstoti į aukštąją mokyklą, kad nereikėtų tarnauti tarybinėje kariuomenėje. Nuo 16 metų kiekvieną vakarą prieš užmigdamas su baime galvodavau, kaip mane išveš į Rusijos Sibiro kareivines ir iš jų aš gyvas į Lietuvą nebegrįšiu. Laimei tai neišsipildė – 1988 m. įstojau į aukštąją mokyklą, o įsisiūbavus Sąjūdžiui nuo 1988 m. į tarybinę kariuomenę jaunuolių jau nebešaukdavo.
– Kokios buvo svarbiausios Jūsų studijų arba ankstyvosios darbo patirties pamokos?
– Situacija su mano studijų pasirinkimu pasikeitė 1990 m. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę į rusų kalbos ir literatūros studentus pradėta žiūrėti su baime, kartais panieka, užuojauta. Aukštosios mokyklos vadovybė atsižvelgė į to meto situaciją ir, kad baigę studijas neliktume be darbo, nes nebuvo aišku, ar rusų kalbos kam nors reikės darbo rinkoje, pasiūlė rinktis antras specialybes – psichologiją arba istoriją. Taigi, įstojęs į rusų kalbą ir literatūrą, baigiau papildomai ir istoriją.
Labai džiaugiausi šiuo savo pasirinkimu. Istorija man patiko ir mokykloje. Be to istorija padėjo daug geriau suprasti skaitomus literatūros kūrinius, kurie visada yra persipynę su istoriniu laikmečiu ir realijomis, o įgytos papildomos žinios leidžia interpretuoti kūrinius giliau ir tiksliau.
Vėliau būdamas studentas nepasitenkinau vien rusų kalbos ir literatūros ir istorijos studijomis. Kadangi mane visada traukė kultūra plačiąja prasme, papildomai baigiau vienerių metų dailės istorijos studijas, kurias vedė nuostabūs kultūros specialistai. Taip pat tuo pačiu metu išklausiau pusės metų kino istorijos kursą pas Skirmantą Valiulį, Lietuvos kino istorijos metrą, kuris mums, studentams, atvėrė duris į Europos kino meną, ir tiesiogine žodžio prasme atvėrė duris į tas vietas, kuriose buvo rodomas nekomercinis kinas – mažos patalpėlės įvairiose vietose, į kurias susirinkdavo 10-15 žmonių panirti į Europos kino magiją.
Bet ir to man buvo mažai. Tad baigęs vienas studijas, pradėjau kitas – anglų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Bakalauro studijos perėjo į magistrantūros studijas ir doktorantūrą.
– Jei šiandien būtumėt abiturientas, ar Jūsų pasirinkimai būtų tokie patys, panašūs, ar vis dėlto kardinaliai kitokie?
– Nesigailiu savo pasirinkto kelio. Nors niekada nesvajojau tapti mokytoju ar dėstytoju, juo tapau. Panaudojau visas savo įgytas žinias – mokiau mokykloje anglų kalbą, vedžiau vakarais anglų kalbos kursus, dėsčiau universitete rusų kalbą ir tebedėstau anglų. Iki šiol domiuosi kultūra, o studijų metu įgytos žinios ir gebėjimai padeda pasinerti į kultūrą dar giliau ir prasmingiau, o istorijos žinios padeda susigaudyti šiandieninėje politikoje ir pasaulio istorijos virsmuose.
– Kas paskatino prisijungti prie MRU bendruomenės?
– Prie MRU bendruomenės prisijungiau 2018 metais. Kaip sakoma, kai vienos durys gyvenime užsidaro, atsiveria kitos. MRU priėmė į savo bendruomenę ir tuo džiaugiuosi – džiaugiuosi kolegų kompetencija, žiniomis, inteligencija, žmogiškumu, kūrybiškumu, atsidavimu darbui.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai ar atradimai pradėjus dirbti šiame universitete? Kaip MRU tapo Jūsų savirealizacijos vieta? Kokius pasiekimus ar projektus labiausiai vertinate?
– Kaip ir kiekviename naujame darbe iššūkiai yra neišvengiama darbo dalis. Neslėpsiu, laikas kai teko kurti Žmogaus ir visuomenės studijų fakultetą, apjungus keturis savarankiškus institutus, iš tiesų buvo labai sunkus. Viską teko kurti nuo pradžių: tvarkas, standartus, bendravimo kultūrą, išlaikyti tęstinumą, įvesti naujoves, suderinti skirtingus požiūrius, sukurti saugumą ir pasitikėjimą, atliepti skirtingus lūkesčius ir poreikius, nebijoti naujovių, būti atviram dialogui. Šis procesas man pačiam atnešė daug naujos geros patirties – leido pamatyti skirtingas perspektyvas, įgyti daugiau kantrybės ir nuolankumo, nesistengti vienam nuversti kalnus, o dirbti komandoje. Be galo džiaugiuosi dabartiniu fakulteto kolektyvu. Jis mane motyvuoja ir skatina tobulėti.
– Kokių kitų veiklų turite už universiteto ribų? Kaip pavyksta derinti ir paskirstyti save toms veikloms? Ar viskam spėjate skirti laiko, kam norėtumėte?
– Sunku išlaikyti „work and life balance“. Tačiau nesilaikant šio balanso kūnas duoda savo ženklus ir pats sustabdo nuo svarstyklių persisvėrimo į nepalankią žmogui pusę. Tad dabartiniu momentu stengiuosi išlaikyti darbo ir poilsio balansą, rasdamas laiko ir savo pomėgiams: kelionėms po Lietuvą ir užsienio šalis, grojimui pianinu, klasikinės muzikos koncertams, filmams, knygų skaitymui, susitikimams su draugais, pasivaikščiojimams. Kad viską spėtum, reikia iš anksto suplanuoti ir laikytis nusistatyto grafiko, nes jei norėsi, juk visada rasi pasiteisinimų sau, kodėl viena ar kita veikla nėra įmanoma.
– Kokią žinutę norėtumėte perduoti jauniems žmonėms, ypač tiems, kurie galbūt svarsto studijuoti ar dirbti MRU?
– Raginu studijuoti MRU ir įsitraukti į universiteto bendruomenę, kuri vertina smalsumą, naujoves ir asmeninį augimą. MRU – vieta, kur galite sau išsikelti iššūkius, ugdyti realius įgūdžius ir užmegzti prasmingus ryšius su dėstytojais ir bendraamžiais.
Studentams patariu pasinaudoti kiekviena galimybe – bendrauti su dėstytojais, įsitraukti į studentų gyvenimą ir pasinaudoti turimais ištekliais, padedančiais siekti sėkmės. MRU – ne tik studijos, bet ir jūsų ateities formavimas ir aistros atradimas, tai aplinka, skatinanti bendradarbiavimą ir mokymąsi visą gyvenimą. MRU siūlo erdvę, kurioje galite klestėti, keisti situaciją ir būti kažko didesnio dalimi. Siekite to!
