Artėjant Knygnešio dienai atiduokime pagarbą devynioliktame amžiuje Lietuvoje gyvenusiems lietuviams. Prisidėjusiems prie draudžiamų lietuviškų knygų spausdinimo, saugojimo ir platinimo.
Pasak įvykių liudininko prisiminimų, „Eidamas šeštus metus, motinos padedamas, išmokaus atmintinai visus poterius ir priėjau pirmosios išpažinties. Jokių lietuviškų knygų mūsų namuose nebuvo. Tiesa tėvas savo skrynutėje slėpė kokią knygutę apie ligas. O motina turėjo didelę maldaknygę.
Šeštadieniai susirinkdavo mūsų troboje keletas kaimynų. Mama mane sodindavo už stalo. Paduodavo maldaknygę ir liepdavo balsiai skaityti. Tokie skaitymai ir būdavo mūsų nedidelio kaimo dvasios maistas.
1883 metų pavasaris buvo labai šlapias. Vieną dieną tėvas pakinkė pora arklių, įsodino mane į ratus ir išvažiavom į Panevėžį pirkti sėmenų sėklai. Aš pasilikau saugoti vežimo. Tėvas nuėjo pasidairyti po turgų.
Sugrįžo gal po valandos. Buvo labai susijaudinęs, pasimetęs. Pribėgo prie vežimo ir su atsargumu apsidairė. Iš „paskvernio“ ištraukė kokį popiergalį ir saugiai paslėpė po sėdyne. Kai paklausiau, ką pirkai, tėvas piktai primerkė vieną akį. Tai reiškė, kad aš turėjau tylėti.
Vėliau pasišaukė mane į šalį ir prisakė: kad ir kas atsitiktų nieko neprileisk prie vežimo. Ir nekišk nosies po sėdyne. Pamatys žandarai, abu būsime žuvę.
Netrukus nuėjo pirkti sėmenų. Tačiau jo primerktos akys nepaleido manęs iš akiračio.
Smalsumas nugalėjo ir nutaikęs progą pasižiūrėjau. Ištraukiau keletą popierių. Vienas – laikraštis. Lietuviškos raidės – „Auszra“. Lietuviškas laikraštis. Tai buvo niekur negirdėta ir nematyta. Žinojau, kad yra rusiški laikraščiai. Buvau matęs žydiškų ir vieną lenkišką. Bet liuetuviškas? To ne tik aš, bet niekas iš visos apylinkės nebuvo matęs.
Nesupratau, kam tėvas slepia daiktą, kuriuo galima didžiuotis. Juk galima išgarsėti visame kaime. Juk namuose stovinčią maldaknygę aš jau buvau perskaitęs keletą kartų. Kai kurias vietas mokėjau atmintinai. Supratau, kad man jau nebereiks skaityti nuobodžių „dangiškų ganyklų“.
Staiga iš tolo pamačiau, kaip greitais žingsniais artinasi tėvas. Sugriebė laikraštį ir įsidėjo į kišenę. Apsuko arklius ir išvažiavo. Ir tik po dešimt kilometrų jis prakalbėjo: vaike, esi berniokas, bet vis dėl to durnas. Būtų tą laikraštį pamatęs „stražnikas“, tai iškarto būtum išvarytas į Sibirą.
Vėliau sutikome žandarą. Kraujas mano gyslose užvirė. Bet tėvas buvo ramus. Pasitraukė arčiau medinį „branktą“. Užsidegė pypkę. Žandaras į tėvo pasveikinimą kažką sumurmėjo ir nujojo.
Tą patį vakarą mūsų troba buvo pilna žmonių. Net iš kito kaimo atėjo. Kai visi nutilo aš pradėjau skaityti. Nuo pradžios iki galo. Kai ką turėjau net pakartoti.
Lietuviai kaimiečiai susiglaudę, vienas šalia kito klausėsi jų širdžiai artimų žodžių. Stebėjosi tų rašytojų „mokytumu“ ir viską dėjosi į galvą. Kai perskaičiau laikraštis ėjo iš rankų į rankas. Kiekvienas norėjo jį paliesti savo rankomis.
Gal du mėnesius skaičiau tą pirmąjį „Aušros“ numerį. Vasarą tėvas parsivežė antrą ir trečią. Iš kur jis juos gaudavo niekam nesakydavo.
Visa apylinkė pradėjo apie tai šnekėti. Rodos 1883 rudenį į mūsų kiemą įlėkė žandaras. Namie buvusi jaunesnioji sesuo neturėdama, ką veikti vartė „Aušra“.
Tėvą išsivarė į Pasvalį. Bet po trijų dienų sugrįžo. Dargi parsinešė žandaro paimtus laikraščius. Pasakė motinai, jog dvidešimt penki rubliai užkišo tam šunsnukiui gerklę.
Vėlliau „Aušrą“ gaudavo ir kiti kaimynai. Reikėjo itin didelio atsargumo.
Tėvas jau seniai mirė. O tie pirmieji „Aušros“ numeriai prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo rasti griaunant tvartus. Ant vieno iš numerių buvo tėvo ranka rašytas užrašas: „Ir aš tave platinau“.
1925 m.
Tomas Sušinskas
