Karo Ukrainoje šimtas devyniasdešimt septinta diena (rugsėjo 8, ketvirtadienis)

Ukraina toliau plėtoja puolimą Charkivo regione. Rusijos pajėgoms teko palikti keletą vietovių, vos vos išvengiant apsupimo. Išvaduota Balaklėja ir artėjama link Kupiansko, dėl kurio galimo atsiėmimo artimiausiu metu itin nerimauja rusofašistinė visuomenė.

Visi trumpam pamiršo Chersoną, bet ir čia ukrainiečiai planingai ir metodiškai talžo okupantų gynybą ir siekia susidaryti sąlygas greitesniam rusų grupuotės dešiniajame Dnipro krante sutriuškinimui ir Chersono atsiėmimui. Tas įvyks ne rytoj, bet įvyks. Spėju, kad ne vėliau kaip spalį.

Oficiali Rusijos propaganda ignoruoja sėkmingą Ukrainos pajėgų puolimą ir savo pastangas nukreipia formuoti nuomonę, kad puolimas sustabdytas, o ukrainiečiams padaryti tokie nuostoliai, jog pulti jie nepajėgūs. Šią giesmelę kartoja kiekvieną dieną. Tačiau pačioje rusofašistinėje visuomenėje gausu liudijimų iš fronto apie sėkmingą Ukrainos pajėgų puolimą. Tiesą sakant, didžiausi agresijos šalininkai Rusijoje apie ukrainiečių veiksmus pasako daugiau, nei griežtą cenzūrą įsivedę oficialūs ir neoficialūs Ukrainos šaltiniai.

Rusijoje vis garsiau reikalaujama surasti kaltus dėl patiriamo pralaimėjimo Ukrainoje ir juos nubausti. Anksčiau ar vėliau Kremlius pradės ieškoti atpirkimo ožių ir jiems kapoti galvas. Tinkamiausiu paaukoti atrodo agresijos (gynybos) ministras S. Šoigu.

Siekiant parodyti tvirtą režimo ranką, šiandien buvo pradėtas naikinti nesamas „Rusijos laisvėws legiono“ „smogikai“. Atsimenate, iš Rusijos pabėgęs buvęs Dūmos deputatas I. Ponomariovas užsiminė apie irgi nesamą „Nacionalinę Respublikos armiją“, neva susprogdinusią Darją Duginą. Šiandien „legionui“ priskiriami su I. Ponomariovu bendravę asmenys, jie sulaikinėjami ir pagal „geriausias“ Stalino laikų tradicijas kurpiama išsigalvota istorija. Šiek tiek primena tada, per 1937 m. „valymą“ išsigalvotą pasaką apie Japonijos žvalgybai dirbusių kariškių, komunistų partijos atstovų ir visų kitų sričių vadovaujančių darbuotojų „armiją“. Putino užmojai kur kas kuklesni neis Stalino, ir įsivaizduojamo „legiono“ triuškinimas netaps priežastimi pradėti masinius suėmimus.

Visa tai skirta trumpam nukreipti dėmesį nuo patiriamo pralaimėjimo Ukrainoje ir sustiprinti režimo pozicijas. Tuo pačiu kuriamas išorės priešo (NATO, ir visų pirma Amerikos) ir tam priešui dirbančių vietinių „išdavikų“ naratyvas, o Rusijos pasiuntinys Jungtinėse tautose eilinį kartą pagąsdino , kad JAV ir toliau remiant Ukrainą, didėja konflikto tarp Amerikos ir Rusijos tikimybė. Keista, kad nepaminėjo branduolinio ginklo, bet tą netrukus padarys.

Visa tai rodo, kad Kremliuje suvokiamos sėkmingo Ukrainos puolimo pasekmės, ir bandoma išvengti šio suvokimo poveikio Rusijos visuomenei. Ne, Rusija karo dar nepralaimėjo, kol kas ukrainiečiai pasiekė tik didesnę taktinę pergalę, kurią turi galimybę išvystyti į didesnį, operacinį pasiekimą. Bet kelios pergalės jau pasiektos:

• Išvaduota daugiau kaip 700 kvadratinių kilometrų okupuotos teritorijos;
• Suduotas stiprus smūgis ir padaryti dideli nuostoliai Rusijos pajėgoms;
• Sukurtas pagrindas tolimesniam sėkmingam puolimui;
• Suduotas stiprus moralinis ir politinis smūgis Kremliaus režimui;
• Pamažu perimama iniciatyva kare. Kas turi iniciatyvą, tas gali primesti priešui kautis jam nepalankiu laiku ir nepalankioje vietoje;
• Ukrainos karinė vadovybė pademonstravo gebėjimą planuoti ir vykdyti operacijas. O būtent tokio gebėjimo per visą karą trūksta Rusijos karinei vadovybei.

  Slava Ukraini!