Dalia Raslavičiūtė 1959 metais baigusi Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko Universiteto (dabar Vilniaus Universitetas) matematikos fakultetą įsidarbino Kapsuko maisto pramonės automatų gamyklos (MPAG) medžiagų normavimo skyriaus skaičiavimo grupėje. Tačiau gabiai matematikei toks monotoniškas, nereikalaujantis specifinių žinių darbas buvo neįdomus, todėl netrukus ji perėjo dirbti į Kapsuko SKB.
Keletą metų padirbėjusi prie įvairių temų ir susipažinusi su darbo specifika, Dalia tampa projekto vyr. konstruktore. Dirbdama ji įstoja į Kauno Politechnikos instituto mašinų gamybos fakultetą ir neakivaizdiniu būdu sėkmingai baigia studijas, įgydama antrąjį aukštojo mokslo diplomą Pirmasis darbas jai vadovaujant – paruošta automato M6-AR3-M taukams fasuoti briketais po 250 g į pergamentą techninė dokumentacija.
1969 metais į SKB tematinį planą įtraukiama iki tol nebuvusi tema – pieno pilstymo automatas. Užduotyje nurodomas suomiškas šio tipo analogas. Atlikusi paruošiamąjį darbą, t. y. techninės informacijos paiešką bei padariusi techninį pasiūlymą, Dalia pradeda konstruoti pieno pilstymo į formuojamus polietileninius maišelius automatą M6-ORE. Vartotojų patogumui pritaikomi trijų tūrių maišeliai po 0,250, 0,500 ir 1,00 litrą. Darbas sekasi ir 1973 metais Kapsuko MPAG šį automatą, sėkmingai išbandytą Klaipėdos pieno kombinate, jau gamina serijiniu būdu.
Atlikusi šį darbą Dalia gauna užduotį paruošti šio tipo automato dvieilę modifikaciją. Taip sukuriamas pieno fasavimo automatas M6-OR2-E.
1978 metais Maskvoje vykusioje tarptautinėje parodoje INPRODTORGMAŠ-78 eksponuojama pagal Dalios paruoštą dokumentaciją pieno pilstymo linija M6-OLL, kurią sudaro pieno pilstymo automatas M6-OR2-E su transporteriais ir svarstyklėmis. Šioje parodoje stendistu dirbęs SKB eksperimentinio baro techninės kontrolės vyr. meistras Gintautas Mazurkevičius prisiminė, kad mūsų stendą aplankę pieno pramonės specialistai būdavo labai nustebę, kai jiems pademonstruodavo, kad paketėliai atlaiko 100 kg svorį. Šiai linijai paskirtas parodos diplomas.
Dalia paruošė dar vieną pieno pilstymo automato variantą M6-OR3-E, kuriame buvo atsižvelgta į vartotojų, eksploatuojančių šiuos fasavimo automatus, pasiūlymus. Modernizuotas automatas buvo išbandytas Vilniaus pieno kombinate.
Prie šio tipo automatų vadovaujančiuoju konstruktoriumi dirbo Edmundas Valenta, kuriam šie automatai buvo pažįstami iki smulkiausio varžtelio, todėl gaminant bandomuosius pavyzdžius iškilusios problemos nesunkiai išsispręsdavo.
1979 metais augant reikalavimams didinti kuriamos technikos našumą, sąjunginės ministerijos iniciatyva iš Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) buvo nupirkta BENHIL firmos licencija didelio našumo sviesto fasavimo linijai 8362/8540/41 gaminti Kapsuko MPAG. Šią liniją sudarė fasavimo-pakavimo automatas 8362, skirtas fasuoti sviestą briketais po 125, 200 ir 250 g , grupavimo įrenginys 8540 ir briketų sudėjimo į kartonines dėžes automatas 8541. Linijos našumas – 200 paketėlių/min, o tai buvo 3 kartus didesnis našumas nei kitų sviesto fasavimo automatų.
Daliai teko labai atsakingas darbas – iš VFR BENHIL firmos gautos techninės dokumentacijos brėžinius pritaikyti Sovietų Sąjungoje galiojantiems standartams. Nors tai ir buvo žinoma, tačiau pradėjus vykdyti šį darbą akivaizdžiai ir praktiškai išryškėjo tie skirtumai, kurie žlugdydavo mūsų konstruktorius, norinčius sukurti aukšto techninio lygio ir geros kokybės įrengimus. Jeigu VFR konstruktoriams tik pabaigus darbą ir ruošiantis įrenginį gaminti jam reikalingos medžiagos ir komplektuojantys gaminiai jau būdavo gauti ir pristatyti gamintojui, tai pas mus prasidėdavo tikra „vargo vakarienė“. Metalai ir kitos medžiagos, kontaktuojančios su maisto produktu, bei dalis komplektuojančių gaminių Sovietų Sąjungoje buvo deficitiniai. Jų gavimas buvo susijęs su nesibaigiančiais derinimais, įrodinėjimais, taip prarandant begalę laiko, o galutiniame rezultate „kentėdavo“ konstrukcija ir, savaime suprantama, gamintojas. BENHILO licencijos atveju gal šiek tiek problemą lengvino tai, kad jos pirkimas buvo „palaimintas“ iš viršaus, tačiau vis dėlto suderinti minėtų medžiagų gavimą buvo labai keblu, atsakinga ir ne visada sėkminga.
Dalia šią techninę dokumentaciją parengė, tačiau tolimesnė darbo eiga, susijusi su gamyba, strigo tiek dėl minėtų deficitų, tiek dėl didžiulių išlaidų, reikalingų šios technikos įsisavinimui. Ši linija į seriją neišėjo.
Žvelgiant iš kitos pusės, ši sutartis šiek tiek pravėrė „geležinės uždangos“ duris, nes apsikeitimas SKB ir MPAG specialistų delegacijomis su BENHILU leido iš arti, nors ir labai ribotai, pamatyti tuomet mūsų pusei uždraustą Vakarų pasaulį.
Prie šių minėtų užduočių kartu su Dalia dirbo jos kolegos A. Orina, N. Kudrevičienė, D. Matulevičienė, N. Mikalauskienė, B. Leonienė, V. Vitkauskas, O. Šulinskienė, L. Boiko, J. Lažauninkienė.
Daliai teko vykdyti ir kitą analogišką užduotį, kai 1987 metais tarp Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) Drezdeno mašinų kombinato NAGEMA ir Kapsuko gamybinio susivienijimo FASA buvo nutarta sudaryti licencinę sutartį dėl didelio našumo (120 paketėlių per minutę) sviesto fasavimo automato PA1/1 gamybos perdavimo Kapsuko MPAG. Ruošiant šią sutartį pirmiausia į Kapsuko pieno konservų kombinatą buvo atvežtas ir išbandytas vokiečių pagamintas automatas PA1/1, kuris sėkmingai pakavo kombinate gaminamą sviestą į čia šiam tikslui naudojamą pergamentą. Gavus teigiamus rezultatus šis automatas buvo nupirktas ir tik tada pasirašyta licencinė sutartis dėl jo gamybos perdavimo MPAG.
Dalia vadovavo sekančiam licencinėje sutartyje numatytam etapui – PA1/1 techninės dokumentacijos pertvarkymui pagal pas mus galiojančius standartus ir kitus reikalavimus. Atlikus šį darbą, pagal paruoštus brėžinius MPAG turėjo pagaminti du PA1/1 automatus, kurie buvo išbandyti Kapsuko Pieno konservų kombinate dalyvaujant NAGEMOS atstovams. Bandymai puikiai pavyko ir abu Kapsuke pagaminti automatai dar buvo išbandyti Drezdeno pieno kombinate, kur automato našumas pasiekė net 130 paketėlių per minutę. Bandymuose kaip SKB atsakinga atstovė dalyvavo Dalia, kurią lydėjo mūsų vokiečių kalbos vertėja Laimutė Rukštelienė ir automatų gamyklos šaltkalvis-surinkėjas Jonas Kačinskas. Abu išbandyti automatai VDR buvo nupirkti, o Kapsuko MPAG įgijo teisę juos gaminti ir 1990 metais sėkmingai pradėjo serijinę gamybą.
Kadangi šis darbas vyko pagal susitarimą dėl mokslinio-techninio bendradarbiavimo kuriant fasavimo techniką, todėl vyko pasikeitimas ir specialistų delegacijomis, ir tai sudarė galimybę susipažinti su tikrąja padėtimi, kuri buvo įdomi abiems pusėms. „Darbas buvo įdomus, nors ir labai atsakingas. Patirtis įgyta Drezdeno NAGEMOS kombinate buvo labai naudinga“, – sakė grįžusi Dalia. Susipažinęs su NAGEMOS gamybos technologinėmis ypatybėmis, MPAG vyr. technologo pavaduotojas A. Kralikas rašė: „Jų ir mūsų gamybos principai labai skyrėsi. Mes buvome verčiami visas detales ir mazgus gamintis patys, o jiems daugumą detalių ir mazgų gamino specializuotos gamyklos visoje Rytų Vokietijoje“.
Šie abu BENHILO ir NAGEMOS techninės dokumentacijos ruošimo pavyzdžiai rodo, kad mūsų konstruktorių kvalifikacijos lygis atitiko Vakarų valstybių specialistų lygį, tačiau neturėdami atitinkamų medžiagų ir komplektuojančių gaminių, kai kada ir dėl gamybos technologinių galimybių negalėjo sukurti aukščiausio techninio lygio įrengimų, galinčių konkuruoti su geriausiais tų valstybių analogais.
Rašant apie Dalią reikia paminėti jos atliktą specialią užduotį 1980 metais Maskvoje vykusioms Olimpinėms žaidynėms. Per labai trumpą, 3 mėnesių, laikotarpį buvo paruošta sviesto fasavimo automato M6-AR5-M dokumentacija. Automatas fasavo sviestą vienkartiniais 20 g paketėliais, jo našumas buvo 40-80 paketėlių per minutę. Jis buvo labai tinkamas aptarnaujant tūkstančius olimpiados dalyvių. Šį automatą gamindavo MPAG pagal vartotojų užsakymus.
Dalios darbas buvo įvertintas daugybe padėkų ir garbės raštų, originalūs techniniai sprendimai apginti dviem autoriniais išradimų liudijimais, yra gavusi du medalius už Maskvoje vykusioje Tarybų Sąjungos liaudies ūkio pasiekimų parodoje eksponuotus fasavimo automatus.
Dalia per savo 30 metų darbą SKB išryškėjo kaip giliai mąstanti bei visapusiškai išsilavinusi asmenybė. „Žmogus turi žinoti, kad jo darbas naudingas kitiems, antraip gyvenimas netenka prasmės. Dirbdamas mėgstamą darbą jis pajunta gyvenimo vertę. Tam reikia stiprybės, pasitikėjimo savo jėgomis ir žiniomis“. Šie Dalios žodžiai nebuvo tuščia deklaracija. Po jais slėpėsi labai kukli, santūri, jautri siela. Jos nuomonė kultūros, meno, žmonių tarpusavio bendravimo klausimais visiems buvo kaip etalonas, be to, šios mintys visada buvo dėstomos tyliu ramiu balsu taip natūraliai ir vietoje, kad niekas negalėtų pasijusti esąs mažiau žinąs ar kažko nesuprantąs. Aplink ją tiek darbe, tiek ir kitur visada tvyrojo aura, traukianti aplinkinius pabendrauti, išgirsti jos ramius, protingus pamąstymus. Ji buvo iš tų retų žmonių, kurie atitiko A. Čechovo pasakytus žodžius: „ Žmogus turi būti gražus ne tik išore, bet ir vidumi“.
Tarsi SKB įvertinimas tapo Dalios pasakyta mintis: „Patikimiausias ramstis mano gyvenime – mano darbas ir mano bendradarbiai: kūrybiški, draugiški, paslaugūs. Tai mano paguoda ir laimė“.
Liusė Sakalauskaitė, SKB patentų ir techninės informacijos skyriaus vedėja.
Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.
Vytauto Karsoko nuotraukos bei nuotraukos iš SKB metraščio
Parengė Ugnė Stanaitė
